Jobs for Rural Youth: The Role of Local Food Economie
Dabartiniu metu didžioji pasaulio jaunimo dalis gyvena Afrikoje ir Azijoje, dauguma jų – kaimo vietovėse. Afrikoje kasmet 12 milijonų jaunuolių tampa darbingo amžiaus, bet iš jų tik 3 milijonai susiranda darbą. Labiausiai pažeidžiamas yra kaimo jaunimas, nes daugumai tenka sunkus, neįdomus darbas, už kurį jie gauna mažą atlyginimą. Dėl to dauguma jaunuolių ieško darbo ne žemės ūkyje. Nežiūrint to, jaunimas kaime turi ateitį. Didėjant žmonių skaičiui pasaulyje, augant miestams ir viduriniosios klasės pajamoms, auga ir maisto produktų paklausa Afrikoje ir besivystančioje Azijoje. Maisto produktų paklausos augimas skatina darbo vietų kūrimąsi vietinėse žemės ūkio ir maisto pramonės sektoriuje, su sąlyga, kad į maisto pramonės sritį bus investuojama pakankamai daug.
Afrikoje ir besivystančioje Azijoje maisto ekonomika susiduria su keletu iššūkių. Pirma, dėl mažo darbo užmokesčio ir prastų darbo sąlygų ūkininkams sunku užsitikrinti orų pragyvenimą ir pritraukti naujų darbuotojų. Antra, dabartinė žemės ūkio plėtra, kaskart intensyvesnis ūkininkavimas naikina miškus, dirvožemį ir išeikvoja aplinkos išteklius. Trečia, nors besivystančių šalių vaidmuo pasaulinėse žemės ūkio maisto produktų rinkose didėja, tačiau tai nedaro įtakos vidaus pridėtinės vertės augimui nei sukuria papildomas darbo vietas.
Atliktu tyrimu bandoma nustatyti, kaip vietos maisto ekonomikos sektorius galėtų pagerinti jaunimo užimtumą besivystančiose šalyse. Tyrimai atlikti pasitelkiant namų ūkių duomenis iš septynių šalių, esančių dviejuose skirtinuose regionuose ir vystymosi etapuose. Azijoje tyrinėta Tailandas ir Vietnamas, o Afrikoje – Namibija, Pietų Afrika, Tanzanija, Uganda ir Zambija. Tyrimu bandoma nustatyti, kiek darbo vietų bus šių šalių maisto ekonomikoje 2030 m.
Tirtose šalyse darbo vietų skaičius maisto pramonėje užima svarbią viso užimtumo dalį, ypač mažų ir mažesnių vidutinių pajamų šalyse, kuriose jis svyruoja nuo 50 proc. iki 90 proc. Jaunimas (15–29 m.) sudaro svarbią maisto ekonomikos darbuotojų dalį, iki 45 proc. Dauguma šių darbo vietų yra žemdirbystėje. Maisto paslaugų sektorius sukuria daugiau darbo vietų vidutinių pajamų šalyse. Be to, jaunimo užimtumas maisto pramonėje yra labai aiškiai pasiskirstęs pagal lytį: jauni vyrai dažniau užsiima žemdirbyste, o moterys dažniau dirba maisto prekybos ir paslaugų sektoriuose.
Dauguma darbo vietų maisto pramonėje yra kaimo vietovėse, ypač mažų pajamų šalyse. Tačiau ši dalis mažėja šaliai pasiekus aukštesnį išsivystymo lygį. Pietų Afrikoje ir Namibijoje dauguma jaunimo dirbančio maisto pramonėje yra miesto jaunimas. Visose tirtose šalyse (išskyrus Ugandą) miesto jaunimas dirba vėlesniuose maisto ekonomikos segmentuose; žemdirbystėje miesto jaunimo dirba labai mažai.
Darbo santykiai maisto pramonėje dažnai yra neformalūs, neapsaugoti nuo išnaudojimo. Jaunimas dirba neformaliai dažniau nei suaugusieji bei palyginus su jaunimo įdarbinimo sąlygomis kituose ekonomikos sektoriuose. Maisto pramonėje neformalaus jaunimo darbo dalis yra didžiausia žemdirbystėje. Nuo išnaudojimo neapsaugotų darbo vietų dalis čia taip pat didesnė, nes dauguma jaunuolių dirba kaip prisidedantys prie šeimos ūkio darbuotojai arba kaip darbuotojai už maistą. Jaunimo darbo užmokestis maisto pramonėje yra mažesnis nei kituose ūkinės veiklos sektoriuose. Mažiausias darbo užmokestis yra žemdirbystėje.
Kvalifikacijos neatitikimo įdarbinimui lygis maisto sektoriuje taip pat yra didelis. Nukrypimas čia yra kaip į pertekliaus, taip ir į stygiaus pusę. Tai yra, kvalifikuotas darbuotojas dirba kvalifikacijos nereikalaujantį darbą arba atvirkščiai, darbuotojo kvalifikacija yra nepakankama darbui tinkamai atlikti. Tai įtakoja jaunimo nepasitenkinimą savo darbu. Dirbantys vėlesniuose, tai yra prekybos ir vartojimo sektoriuose, jaunuoliai įprastai turi aukštesnį išsilavinimą ir gauna didesnį atlyginimą nei tie, kurie dirba tiesiogiai žemę. Kita vertus, galima daryti išvadą, kad maisto perdirbimo ir paslaugų sektoriai kuria aukštesnės kvalifikacijos ir geriau apmokamas darbo vietas.
Darbo vietų maisto pramonėje tyrimai buvo atlikta 11-oje Afrikos ir dviejose Azijos šalyse. Atlikti tyrimai atskleidžia pokyčius maisto pramonėje iki 2030-ųjų. Prognozuojama, kad 2030 m. į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse maisto pramonėje bus iš viso 115 milijonų darbo vietų, t. y. 20 proc. daugiau nei 2019 m. Tai reiškia 12 milijonų papildomų darbo vietų žemės ūkyje ir 8 milijonus papildomų darbo vietų vartojimo sektoriuje. Prognozuojama, kad Afrikoje maisto perdirbimo sektorius išaugs 21 proc., maisto produktų prekyba – 39 proc., o maisto-iš-namų sektorius – 43 proc. Kitaip nei Afrikoje, Azijos šalyse bendras darbo vietų skaičius maisto pramonėje keistis neturėtų. Ši prognozė remiasi tuo, kad sparti Afrikos urbanizacija ir pajamų augimas ir skatins mitybos kaitą ir perėjimą nuo grūdų prie didesnio mėsos, vaisių ir daržovių vartojimo. Dėl to smarkiai keisis maisto pramonės Afrikos šalyse mastai.
Atsižvelgiant į dabartinio meto iššūkius žemės ūkio praktikoje bei sunkumus siekiant suaktyvinti įsitraukimą į globalius maisto produktų gamybos, tiekimo ir vartojimo tinklus, tyrime apžvelgiami vietos maisto produktų ir artimojo tiekimo verslo modeliai, kurie daugiau dėmesio skiria smulkiesiems ūkininkams, jų pajamų didinimui, darbo sąlygoms bei žemdirbystės poveikiui aplinkai. Visos tyrinėtos šalys remia vietos vystymąsi ir siekia apsaugoti bendrąsias vertybes, pvz., užtikrinti teisingą atlygį žemdirbiams, sutrumpinti maisto produktų tiekimo grandines, kurti papildomas darbo vietas, skatinti socialinę sanglaudą ir plėtoti aplinką tausojančią žemdirbystę. Skirtingų ūkininkavimo modelių rezultatai skirtingi. Tyrinėti buvo žemės ūkio kooperatyvai, bendrovės, kooperatyvai, e. platinimo platformos, taip pat viešųjų pirkimų ir teritorinių prekių ženklų tvarkos ir rezultatai. Maisto kooperatyvai, kurių nariai yra iš keleto sričių, geriausiai veikia reguliuojant gamybos apimtis, poveikį aplinkai bei kuriant naujas darbo vietas. Vis dėlto, norint perkelti šiuos modelius į besivystančias šalis, reikia apsibrėžti strateginius tikslus ir daugiau investuoti į žemės ūkio maisto produktų tiekimo infrastruktūrą, stiprinti profesinius gebėjimus bei vykdyti ūkinę veiklą prižiūrinčių institucijų reformas.
Ūkininkų ir smulkiųjų žemdirbių pajamų didinimas yra neatidėliotinas klausimas. Pajamas galim didinti perduodant žemdirbiams gamybos technologijas ir daugiau investuojant į infrastruktūrą, tam, kad būtų pagerintos kaimo ir miesto sąsajos ir ūkininkams būtų lengviau parduoti savo išaugintus produktus, fitosanitariniai ir higienos reglamentai būtų parengti specialiai smulkiesiems ūkininkams, smulkiosioms maisto produktų perdirbimo ir paslaugų įmonėms. Profesinis mokymas ir naujų darbo vietų kūrimas maisto pramonėje turėtų išspręsti darbuotojų kompetencijos neatitikimo problemą. Nacionalinėse švietimo programose būtina daugiau dėmesio skirti žemės ūkio moksliniams tyrimams. Kuriant papildomas darbo vietas, itin svarbios valstybės paramos smulkiesiems žemdirbiams programos. Ekologiškų maisto produktų gamyba ir prekyba turi būti skatinama taikant technologines naujoves, taip pat didinant informuotumą apie darnų vartojimą bei vertybes, susijusias su vietos ir regionų produktais.
Santrauką lietuviškai parengė Julius Norvila pagal
OECD (2021), Jobs for Rural Youth: The Role of Local Food Economies, Development Centre Studies, OECD Publishing Paris, https://doi.org/10/1787/692c0ca1-en