Žmogiškojo kapitalo praradimai Ukrainoje

The loss of human capital in Ukraine | VOX, CEPR Policy Portal (voxeu.org)

Noam Angrist, Simeon Djankov, Pinelopi Goldberg, Harry Patrinos 27 Balandis 2022

 

Šis mokslinis švietimo ekspertų parengtas tekstas buvo parinktas publikuoti ir išverstas į lietuvių kalbą tam, kad, skirdami daug laiko ir pastangų darbui su pabėgėliais iš Ukrainos, pažvelgtume į pabėgėlių situaciją plačiau ir giliau ir kurtume ateities planus. Dauguma Litdea narių organizacijų veikia švietimo srityje. Karo metu, atrodo, švietimas yra itin nedėkingas užsiėmimas. Juo labiau turime geriau įvertinti švietimo svarbą, inicijuoti inovatyvius projektus, sugebėti įtikinti savo partnerius ir rėmėjus.

Straipsnį išvertė ir pritaikė Julius Norvila

slava_ukraine_samoklejka_1759

 

Mokymo mokykloje sutrikimai dėl karo, pandemijų ar stichinių nelaimių gali turėti nuolatinį neigiamą poveikį mokymosi rezultatams. Šiuo straipsniu siekiama įvertinti mokymosi nuostolius, atsiradusius dėl Rusijos invazijos į Ukrainą. Lyginant padėtimi kaimyninėse šalyse iki pandemijos, buvo apskaičiuota, kad dabartiniu metu Ukrainos mokinių pasiekimai yra mažesni nei atsiliekančiose Europos šalyse. Mokyklinių klasių atidarymas Ukrainos pabėgėliams, internetinis ar papildomas mokymas arba mokymo programų pritaikymas pabėgėliams gali padėti sumažinti ilgalaikį karo sukeltą neigiamą poveikį.

Redaktorių pastaba: Šis straipsnis yra “Vox” diskusijų apie ekonomines karo pasekmes dalis.

Karo ar pilietinių konfliktų tyrimų metodika gali būti panaudojama įvertinti žmogiškojo kapitalo nuostolius dėl Rusijos invazijos (2022.02.24) į Ukrainą. Ichino ir Winter-Ebmer (2004) nustatė, kad Austrijos ir Vokietijos vaikai, kurie antrojo pasaulinio karo metu buvo dešimties metų amžiaus arba kurių tėvai dalyvavo kare, įgijo mažiau išsilavinimo nei vaikai iš karo nepaliestų šalių, tokių kaip Šveicarija ir Švedija. Karo paliesti, tiesiogiai ar per tėvus, vaikai patyrė didelį pajamų praradimą nuo 3% iki 4% per metus maždaug per 40 metų laikotarpį karui pasibaigus. Šis pajamų praradimas gali būti siejamas su per karą atsiradusiu išsilavinimo stygiumi. Naudodami duomenimis apie mokymąsi buvusioje Jugoslavijoje, Lai ir Thyne (2007) ir Eder (2014) teigia, kad vaikai, gimę ar augantys karinio konflikto metais, išauga mažiau produktyvūs.

Net ir mažesni mokymosi sutrikimai nei kad per karą, turi didelį neigiamą poveikį mokymuisi. Poveikis mergaitėms ir berniukams gali skirtis. 1992–1998 m. Tadžikistano pilietinio karo metu mokyklinio amžiaus mergaitės, gyvenusios nuo karo nukentėjusiuose regionuose, buvo mažiau linkusios baigti privalomą mokyklą nei to paties amžiaus mergaitės, gyvenusios regionuose, kurie buvo mažiau paveikti karinio konflikto (Shemyakina 2011). Ebolos krizės Siera Leonėje padarinių tyrimas atskleidžia, kad mergaičių, išgyvenusių karinį konfliktą, pasiekimai mokykloje krenta 16 procentinių punktų (Bandiera et al. 2019). Pavyzdžiui, 2005 m. šiaurės Pakistaną supurtė stiprus žemės drebėjimas. Po ketverių metų po šio žemės drebėjimo, vaikai iki trejų metų ženkliai atsiliko savo ūgiu, o 3–11 metų vaikai akademiniuose testuose surinko žymiai prastesnius balus (Andrabi et al. 2021).

Covid-19 pandemija sukėlė pasaulinį sutrikimą, kurio poveikį mokymuisi dabar bandoma įvertinti. Nyderlanduose, su gera mokyklų finansavimo sistema ir aukščiausiu pasaulyje plačiajuosčio interneto ryšio prieigos lygiu, o karantinas paskelbtas tik aštuonioms savaitėms, buvo atliktas tyrimas, (Engzell et al. 2021), kuris atskleidžia maždaug trijų procentilių taškų mokymosi praradimą. Šis praradimas prilygsta penktadaliui prarastų mokslo metų. Nuostoliai yra iki 60% didesni tarp mokinių iš mažiau išsilavinusių namų. Tai reiškia, kad mažiau išsilavinusių šeimų praradimai dėl pandemijos yra kur kas didesni, nei ką rodo bendra statistika.

Kiti mokyklų sutrikimų dėl Covid-19 praradimų skaičiavimai rodo, kad vidutiniškai nuostoliai Europoje sudarė apie trečdalį mokslo metų vertės (Donnelly et Patrinos 2021). Šalyse, kuriose uždarymo laikotarpiai yra ilgesni, pavyzdžiui, Lenkijoje, mokymosi nuostoliai reiškia, kad prarasta buvo vieneri mokslo metai (Jakubowski et al. 2022).

Mokymosi nuostoliai Ukrainoje

Pagal suderintų mokymosi rezultatų duomenis (Angrist et al. 2021), neseniai paskelbtus „Nature“, Ukrainos prieš COVID-19 pandemiją ir Rusijos invaziją mokinių pažangumas atitiko kaimynių šalių lygį, kaip antai, Bulgarijoje ir Kroatijoje.

Ukrainoje dėl Covid-19 mokyklos buvo uždarytos, arba jų darbas sutrikęs, 31 savaitę arba apie 7,75 mėnesio. Apskaičiuota, kad mokymosi praradimas, susijęs su taip ilgai trunkančiu mokyklų uždarymu, yra apie 20 balų, remiantis EBPO mokymosi vidurkiu per metus. Negana to, reikia pridėti dar du mėnesius dėl karo, kuris nesibaigia. Daugeliui Ukrainos mokinių prireiks daug daugiau laiko, kad sugrįžtų į klasę. Dėl karo Ukrainoje daugiau nei 7 milijonai ukrainiečių pabėgo į kaimynines šalis. Pabėgėliai tai visų pirma vaikai ir jų mamos, nes visi jaunesni nei 60 metų vyrai buvo pašaukti į kariuomenę. Šalies viduje perkeltų asmenų – tų, kurie buvo priversti palikti savo namus, bet pasilieka Ukrainoje – skaičius viršija septynis milijonus. Šie milijonai vaikų greičiausiai negrįš į mokyklą iki rudens, prarasdami mažiausiai penkis papildomus mėnesius mokyklos laiko.

Šis paprastas skaičiavimas rodo, kad mokymosi nuostoliai Ukrainoje gali siekti daugiau nei vienerius metus dėl užsitęsusių su pandemija susijusių uždarymų ir karo. Pagal suderintų mokymosi rezultatų įvertinimą, mokinių rezultatai gali sumažėti nuo 481 iki maždaug 451 balo, o tai yra nukristi į paskutinę vietą Europoje, kaip Moldovoje ir Armėnijoje. Ilgalaikis poveikis gali būti didelis, o dabartinio mokinio būsimi pajamų nuostoliai bus didesni nei 10% per metus.

Politikos pasekmės: švietimo teikimas laikinai perkeltiems vaikams

Ukrainos vaikų, kurie buvo perkelti iš savo namų, patirtis kelia daug nerimo. Netikrumas, kada ir kur jų šeimos vėl susijungs, tikrai atitolins bet kokius sprendimus dėl mokyklos lankymo. Nors švietimo įstaigų darbas karo metu yra sudėtingas, tyrimai atskleidžia keletą politikos sričių, kurios galima daug padaryti. Pirma, klasių ukrainiečių pabėgėliams atidarymas pasirinktose kaimyninių šalių mokyklose gali būti laikinas atsakymas, taip pat mokyklų išplėtimas tose Ukrainos dalyse, kur persikėlė daug šalies viduje perkeltų šeimų.

Antra, mokymas internetu, telefonu ar individualiai gali vykti bet kur ir duoti teigiamų rezultatų. Uždarius Covid-19 mokyklas Italijoje, pasirodė, kad universitetų savanorių teikiamas internetinis mokymas vidurinių mokyklų studentams yra veiksmingas: mokymasis padidėjo 0,26 standartinio nuokrypio (Carlana ir La Ferrara 2021), o vieneto kaina buvo 50 EUR. Panašūs teigiami internetinio eksperimento rezultatai buvo Ispanijoje (Gortazar et al. 2022), o JAV teigiamai įvertinta ekonomiškai efektyvi internetinė mokymo programa (Kraft et al. 2022).

Vietovėse su ribota interneto prieiga, pamokos telefonu pasirodė labai efektyvios: mokslo metų aukštos kokybė pasiekta vos už išleistą 100 JAV dolerių (Angrist et al. 2020a). Šis metodas buvo išbandytas keliose šalyse, kuriose mokymosi rezultatai yra panašūs ir ekonomiškai efektyvūs. Kai kuriose kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje, taip pat gali būti organizuojamas individualus mokymas. Šios pastangos papildytų Ukrainos ką tik pradėtą internetinę švietimo sistemą: visos Ukrainos internetinės mokyklos platformą.

Trečia, mokymo programų, įskaitant vadovėlių spausdinimą ukrainiečių kalba, pritaikymas šalyse, priimančiose pabėgėlius, kad kuo daugiau vaikų pabėgėlių gautų prieigą prie standartinio išsilavinimo, yra žingsnis į priekį. Tai daroma Vengrijoje ir Lenkijoje. Šis žingsniai nukreipti į ilgalaikį ukrainiečių šeimų buvimą užsienyje, bent jau šeimoms iš labiausiai nukentėjusių regionų.

Mokymas karo metu yra nedėkinga veikla, tačiau įmanoma rasti būdus, kaip mokyti ir tuo būdu mažinti žmogiškojo kapitalo nuostolius, kurie priešingu atveju dar labiau padidėtų ilgai po karo.

 

Nuorodos

Andrabi, T, B Daniels ir J Das (2021), „Žmogiškojo kapitalo kaupimas ir nelaimės: duomenys iš Pakistano žemės drebėjimo 2005 m.“, Žmogiškųjų išteklių žurnalas 56(6): 243-278.

Angrist, N, S Djankov, P Goldberg ir H A Patrinos (2021), „Žmogiškojo kapitalo tyrimai naudojant pasaulinius mokymosi duomenis“, Nature 592(7854): 403-408.

Angrist, N, P Bergman ir M Matsheng (2020a), „Mokyklos uždarymas: eksperimentinių tyrimų mokymosi praradimų naudojant „žemos technologijos“ pandemijos metu duomenys“, NBER dokumentas w28205.

Angrist, N, D Evans, D Filmer, R Glennerster, H Rogers ir S Sabarwal (2020b), „Kaip pagerinti švietimo rezultatus? 150 iniciatyvų palyginimas pasitelkiant naują mokymosi pakoreguotų mokslo metų metriką“, Londono ekonomikos mokykla, mimeo.

Bandiera, O, N Buehren, M Goldstein, I Rasul ir A Smurra (2019), „Jaunų moterų ekonominis gyvenimas Ebolos epidemijos metais: įgalinimo programos pamokos“, Londono ekonomikos mokykla, mimeo.

Becker, S (2022), „Istorijos pamokos mūsų atsakui į Ukrainos pabėgėlius“, VoxEU.org, kovo 29 d.

Carlana, M ir E La Ferrara (2021), „Atskirai, bet susieta: nuotolinis mokymas ir mokinių rezultatai COVID-19 pandemijos metu“, Londono ekonomikos mokykla, mimeo.

Donnelly, R ir H Patrinos (2021), „Mokymosi praradimas COVID-19 metu: ankstyvoji sisteminė peržiūra“, Perspektyvos (17): 1-9.

Eder, C (2014), „Naujos kartos perkėlimas ir švietimas: duomenys iš Bosnijos ir Hercegovinos“, IZA Darbo ir vystymo žurnalas 3 (1): 1–24.

Engzell, P, A Frey and M Verhagen (2021), „Mokymosi praradimai dėl mokyklų uždarymo COVID-19 pandemijos metu“, PNAS 118(17): 376-418.

Gortazar, L, C Hupkau ir A Roldan (2022), „Internetiniai mokymo darbai: eksperimentiniai duomenys iš darbo su pažeidžiamais vaikais programos“, ESADE ekonominės politikos centras ir viešosios politikos mokykla, Ispanija, darbo dokumentas Nr. 2.

Ichino, A ir R Winter-Ebmer (2004), „Ilgalaikės švietimo dėl Antrojo Pasaulinio karo išlaidos“, Darbo ekonomikos žurnalas 22 (1): 57–87.

Justino, P (2022), „Karas Ukrainoje: gyventojų pažeidžiamumas, atsparumas ir pasipriešinimas“, VoxEU.org, 2022, balandžio 14 d.

Kraft, M, J List, J Livingston ir S Sadoff (2022), „Koledžo savanorių internetinis mokymas: eksperimentinės programos duomenys“, „American Economic Review: Papers & Proceedings“.

Lai, B ir C Thyne (2007), „Pilietinio karo poveikis švietimui, 1980–1997“, Journal of Peace Research 44(3): 277–292.

Shemyakina, O (2011), „Ginkluoto konflikto ilgalaikis poveikis mokykloje: Tadžikistano rezultatai“, Ekonomikos vystymosi žurnalas 95(2): 186-200.

 

Pristatome 3537 mokinių iš Pabaltijo nuomonės apie Fairtrade tyrimą

73 mano kada naudinga

 

 

Labai džiaugiamės galėdami pristatyti asociacijos Litdea su partneriais iš Estijos ir Latvijos atliktu tyrimu apie Sąžiningos prekybos judėjimą. Tyrimą rasite čia:

Naudingos nuorodos/ skaitiniai – LITDEA

 

 

Esminės tyrimo išvados:

  • Labiausiai „Fairtrade“ etiketę matė estai (63 proc.), Lietuvoje – tik 24 proc., o Latvijoje – 18 proc.
  • Visoms šalims svarbiausi aspektai yra Fairtrade patikimumas ir tinkamas darbuotojų atlyginimas.
  • Sąžiningos prekybos sistema labiausiai pasitiki lietuviai (73 proc. mano, kad sistema yra naudinga), o estų ir latvių pasitiki tiki tik 56-57 proc.
  • Sąžiningos prekybos ženklu pažymėtus produktus daugiausia perka estai (perka 27 proc.), mažiau lietuviai – 17 proc. bei latviai – 13 proc.
  • Žmonės perka „Fairtrade“ ženklintus produktus daugiausia dėl sekančių priežasčių: jie žino, kad tai pagerina žmonių gyvenimą besivystančiose šalyse; jie gaminami remiantis aplinkos tvarumo principais; taip pat todėl, kad jie pasitiki „Fairtrade“ principais.
  • Populiariausios priežastys nepirkti Faitratde atrodo yra „Juos sunku rasti/pastebėti lentynose“ ir „Nekreipiu dėmesio į etiketę“.
  • Vienos šalies anketoje trūko vieno atsakymo varianto, bet vis tiek atrodo, kad mokiniai tikrai nežino, ar jų šeimos/draugai naudoja Fairtrade ženklintus gaminius, bei ar jų šeimos/draugai visai nenaudoja.

70 proc.-patikimumą

  • Labiausiai sąžiningos prekybos produktus ateityje yra pasirengę pirkti estai (75 proc.) ir latviai (71 proc.), trečioje vietoje – lietuviai (55 proc.).
  • Visos šalys mano, kad sąžiningos prekybos koncepciją labiausiai turėtų remti verslas, kuris naudoja žaliavas iš besivystančių šalių.
  • Estijos ir Lietuvos mokiniai labiausiai tiki, kad vartotojai gali daryti įtaką besivystančių šalių žmonių gyvenimui.
  • Daugiausia informacijos apie sąžiningą prekybą mokiniai gavo iš mokyklos ir interneto, o toliau seka socialinė žiniasklaida
    • Latvijoje ir Estijoje Faitrade produkciją daugiausia perka 15-19 m., o Lietuvoje daugiausiai perka jaunesni moksleiviai.
      • Estijos studentai neturėjo tvirtos nuomonės ir dažnai rinkdavosi „greičiau taip, nei…“ atsakymus. Nepaisant to, jie dažniausiai sutikdavo su teiginiais

      (ar teiginiai buvo apie socialinę atsakomybę, ar vartotojai gali ką nors pakeisti ar pan.).

      • Estai taip pat yra matę Fairtrade ženklą daug daugiau nei jų bendraamžiai iš kitų Baltijos šalių, taip pat jie daugiausia perka Fairtrade ženklintus gaminius

      bei tai planuoja daryti ir ateityje.Tačiau estai daugiausiai netikėjo sąžiningos prekybos sistema lyginant su lietuvių ir estų mokiniais

      • Latvijos mokinia gavo mažiau informacijos Fairtrade tema ir mažiausiai matė Fairtrade etiketę, be to, tuos produktus perka mažiausiai. Latviai dažnai

      yra šiek tiek skeptiškesni nei estai ir lietuviai: ypač sprendžiant, ar vartotojai gali daryti įtaką besivystančių šalių gyventojams, ar kartu su estais

      ar sąžiningos prekybos sistema yra naudinga, ar tokia svarbi socialinė atsakomybė. Tačiau, kita vertus, jie ateityje nori pirkti daugiau Fairtrade produktų nei lietuviai,

      taip pat jiems buvo labai svarbu, kad verslas naudotų etiškai sertifikuotas žaliavas. Lietuviai labiausiai pasitiki sąžiningos prekybos sistema.

  • rinksimes ft
    •  
      • Sąžiningos prekybos ženklu pažymėtus produktus lietuviai perka daugiau nei latviai ir mažiau nei estai, tačiau greičiausiai tuos gaminius ateityje norėtų

      pirkti mažiausiai. Atrodo, kad moteriškos lyties respondentai visose trijose šalyse labiau tiki sąžininga prekyba nei vyriškos ir yra labiau linkusios jas pirkti ateityje.

      • Atrodo, kad didžiausi atsakymų tarp lyčių skirtumai yra Estijoje, o mažiausiai – Latvijoje.
      • 15-19 m. visose trijose šalyse yra šiek tiek pesimistiškesni kalusimais, ar vartotojas gali daryti įtaką žmonių gyvenimui besivystančiose šalyse,

      jaunesni studentai šiek tiek labiau tiki sąžininga prekyba.

      • Įpročiai ir įsitikinimai 15-19 m. ir jaunesnių nei 15 m.asmenų gali labai skirtis įvairiose šalyse.

      Pavyzdžiui, 15-19 m. mokiniai Estijoje matė „Fairtrade“, tačiau Latvijoje ir Lietuvoje „Fairtrade“ yra matę daugiau jaunesni mokiniai;

    • Atrodo, Lietuvoje yra mažiausi amžiaus skirtumų.

Su pasauliu švenčiame SĄŽININGOS PREKYBOS DIENĄ

lets do it fairAntrą gegužės šeštadienį (šiemet gegužės 14 d.), visas pasaulis švenčia Pasaulinę Sąžiningos prekybos dieną (duagiau: wfto.com). Šiemet šia proga į Pabaltijo šalis kartu atkeliauja “Fairtrade Darbe”, “Fairtrade mokykla/universitetas” bei “Fairtrade miestas” iniciatyvos. Ta proga mokyklų bendruomenes skatiname organizuoti Sąžiningos arbatos pertraukėles ir pamokas. Jų metu mokiniai patirs kaip rinkdamiesi Fairtrade produktus jie gali prisidėti prie skurdo pasaulyje mažinimo, prie miškų išsaugojimo, aplinkos taršos mažinimo ar žmogaus teisių užtikrinimo. Papildomai kelių mokyklų mokiniai, patys atradę Fairtrade siūlomus proveržius, vėliau keliaus į prekybos centrus bei bandys atrasti sąžiningos prekybos ženklais pažymėtus produktus, atsekti žemėlapiuose vietoves, kuriose jie užauginti bei pasidomėti kokius iššūkius patiria šios pasaulio vietos bei jose gyvenantys žmonės. Vėliau mokiniai parduotuvėse darys ateinančių pirkėjų apklausą,- kiek jiems pažįstamas Fairtrade ženklas bei ar žino ką jis reiškia. Tokiu būdu pirkėjai bus skatinami rinktis produktus, pagamintus sąžiningai  ir sąžiningai mokant darbo užmokestį, užtikrinant vyrų ir moterų lygias darbo sąlygas, nenaudojant vaikų darbo. Tikime, kad kiekvienas iniciatyvoje sudalyvavęs vaikas ir pirkėjas prisidės prie to, kad mūsų pasaulis taptų teisingesniu ir būti rūpinamasi aplinka bei gamta.

kas yra “Fairtrade” sertifikatas? kuo pasižymi šiuo sertifikatu įvertinti produktai? FT logo

 Būdama pasaulinio judėjimo už sąžiningą prekyba lydere, „Fairtrade“ palaiko ir meta iššūkį įmonėms ir vyriausybėms bei sujungia ūkininkus ir darbuotojus su žmonėmis, kurie perka jų produktus. Produktas su Fairtrade ženklu reiškia, kad tiek gamintojai, tiek įmonės atitinka tarptautiniu mastu sutartus standartus, kurie buvo sertifikuoti nepriklausomų veikėjų. Tai taip pat reiškia, kad tų plantacijų/ūkių darbdaviai privalo mokėti savo darbuotojams bent minimalų šalies atlyginimą ir palaipsniui pereiti prie vidutinio mėnesinio šalies atlygio dydžio. Kitas bruožas, išskiriantis Fairtrade iš bet kurio kito sertifikato pasaulyje, yra Fairtrade Premium programa. Tai yra papildoma pinigų suma, kurią gauna plantacijų/ūkių kooperatyvai ir ją galima investuoti į darbuotojus, jų šeimas, plėtoti bendruomenes ar verslą.

Fairtrade sertifikato gavimas yra daugiapakopis procesas. Sertifikatas išduodamas tik gamintojams – smulkiems ūkininkams ir ūkininkų kooperatyvams dažniausiai Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje, arba įmonėms, naudojančioms tas sertifikuotas žaliavas kitur, net ir Lietuvoje. Sertifikatų savininkai yra reguliariai ar netikėtai audituojami bei turi atitikti griežtus standartus. Sąžiningos prekybos standartai arba reikalavimai užtikrina sąžiningesnes ūkininkų ir pirkėjų prekybos sąlygas, saugo darbuotojų teises ir aplinką bei sudaro sąlygas gamintojams kurti klestinčius ūkius ir kooperatyvus. „Fairtrade“ siekia, kad visa tiekimo grandinė būtų sertifikuota ir atsekama. Ant gaminio esantis FAIRTRADE ženklas yra tarptautinės Fairtrade sistemos simbolis – ir labiausiai etikos aspektu pasaulyje pripažintas ženklas. Produktai, pažymėti šiais ženklais, atitinka tarptautiniu mastu sutartus socialinius, aplinkos ir ekonominius sąžiningos prekybos standartus. FAIRTRADE ženklai yra patentuoti ir  valdomi Fairtrade International. FAIRTRADE ženklas visada reiškia sąžiningai pagamintus ir sąžiningai parduodamus produktus. Tai taip pat reiškia, kad produktas yra visiškai atsekamas (laikomas atskirai nuo nesertifikuotų produktų) nuo ūkio iki lentynos. Kai perkate produktus, pažymėtus FAIRTRADE ženklų, remiate smulkius ūkininkus ir darbuotojus besivystančiose šalyse, kurie gerina tiek savo, tiek bendruomenes gyvenimą bei saugo gamtą.

pirma grupele

  • kodėl svarbu sąžininga prekyba? kodėl svarbu edukuoti pirkėjus/mokinius apie tai?

Sąžininga prekyba (Fairtrade) maisto ir žaliavų auginimo procese siekia – kovoti su vaikų išnaudojimu ar privartiniu darbu, tai pat su daroma žala gamtai ir aplinkai. Fairtrade remia žmogaus ir darbuotojų teises, orų pragyvenimo šaltinį, lyčių lygybę ir moterų įgalinimą, vaikų ir darbuotojų švietimą, Jungtinių Tautų patvirtintus 17 Darnaus vystymosi tikslus. Mums svarbu, kad pirkėjai žinotų, kad jų apsipirkimo pasirinkimai gali turėti didelį įtaką besivystančių šalių gyventojams ir gamtai. Nesirinkdami etiniu-gamtosauginiu aspektu sertifikuotų etikečių, galim remti vergiją, miškų naikinimą, taršių medžiagų naudojimą arba rimtą žalą mūsų aplinkai.Dauguma kakavos ūkininkų, auginančių kakavą mūsų šokoladui, patys niekada nėra ragavę tikro paruošto šokolado. Jei savo pasirinkimais nepalaikysime tų žmonių, esančių kitame tiekimo grandinės gale, ateityje galbūt neturėsime įperkamų šokolado, kavos ar bananų, kuriuos galime sau leisti dabar. Tik kartu rinkdamiesi vartoti atsakingai mes galime daryti pokytį pasaulyje.

Tomas Kurapkaitis

Vystomojo bendradarbiavimo asociacijos Litdea vadovas

Webinaras verslui apie Fairtrade privalumus ir galimybes socialinei atsakomybei

webinar verlsui 2022

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

WHEN: 05.05.2022/ 09:30-11:00
HOW: online channel Zoom, free of charge
LANGUAGE: English
FOR: Corporate Social Responsibility (CSR), sales, marketing and communications personnel working for producers and businesses in Estonia, Latvia and Lithuania, that sell, produce or use Fairtrade goods.

Participation link will be sent to registered contacts.

 

Dear partners

Fairtrade Finland, Fairtrade Baltics, Zala Briviba (Green Liberty) from Latvia and LITDEA from Lithuania are inviting you to an online webinar  to celebrate World Fair Trade Day by building up your company’s value.

What to expect:

Our speakers aim to support your teams in speaking about sustainability and Fairtrade and thus help raise not only your sales but also your brand value, public and inner image and with that win customers’, employees’ and partners’ awareness and loyalty.

We aim to provide you with sales and marketing reasoning to support your Corporate Social responsibility strategy. To help your business gain reputational benefits and profit from globally trusted partners, when not only consumers, but also governments are starting to ask you to make your supply chains transparent, ethical and sustainable.

Q&A – there is a field in the registration form, where you can write questions. We are very happy if you use this opportunity and we will give answers. Questions can also be asked during the webinar.
Agenda:

09:30 Opening word

09:35 Tuija Kopra, Commercial Manager in Fairtrade Finland

09:50  Jana Jesmin, Fairtrade Account Manager for Estonia, Latvia and Lithuania

10:10 Examples of using Fairtrade in communication

10:25 Leena Kummu, Communications and Marketing Manager in Fairtrade Finland

10:45 Questions live and questions from registration form

 

More detailed timetable and speakers can be found on Facebook event: event link here
05.05.2022 / 09:30-11:00
Please note, that participation link will be sent only to registered contacts.

Registration form: Meeting Registration – Zoom

 

Longer info to events on Facebook and on LinkedIn. IG only poster + link in bio.

 

09:30 Opening word

09:35 Tuija Kopra, Commercial Manager in Fairtrade Finland. Global and local trends regarding Fairtrade.

09:50  Jana Jesmin, Fairtrade Account Manager for Estonia, Latvia and Lithuania. Baltic Youth Research 2022 introduction, participation in worldwide and local recognition concepts, Fairtrade Month in The Baltics

10:10 Examples of using Fairtrade in communication

10:25 Leena Kummu, Communications and Marketing Manager in Fairtrade Finland. Marketing reasoning  and examples on how to talk about Fairtrade

10:45 Open questions live and questions from registration form

Rūpestis gamta Ukrainoje šiuo metu ne pirmoje vietoje

 

earth hour

Klausydami kasdienius pranešimus ir stebėdami siaubingus vaizdus apie kovas Ukrainoje, kad geriau suvoktume karo metu padarytos žalos atitaisymo mąstą, turime pastebėti ir tai, ką ten šiuo metu išgyvena gamta. Bombarduojant miestą iš medžių lieka tik kelmai. Mariupolyje, nutraukus elektros ir dujų tiekimą, gyventojai renka šakas ir kūrena laužus. Vasario kovo mėnesiais Ukrainos rytuose naktį oro temperatūra nukrenta iki minus 20. Pastebėję dūmus iš kamino, Rusijos kareiviai namą apšaudo. Saugodamiesi tapti taikiniu, žmonės maistą gaminasi gatvėje ant laužo.

Senieji medžiai kertami ir dėl kitų priežasčių. Savivaldybės pareigūnai moko gyventojus kirsti net ir saugotinais pripažintus medžius. Storų medžių kamienai naudojami Kyivo barikadų statybose.

Ir tai dar ne viskas. Kad pasipriešintų Rusijos kariuomenei, Ukrainos valstybės institucijų pareigūnai moko gyventojus deginti padangas. Vis dėlto, šiuo metu tai dar ne pats didžiausias nuodingų medžiagų šaltinis. Kaip pranešė Ukrainos aplinkos ir gamtos išteklių ministerija, vasario 27 d. bombos nukrito ant Vasilkovo naftos bazės netoli Kijevo. Dar dešimt naftos ir benzino cisternų (du tūkst. kubinių metrų kiekviena) sudegė kitoje gyvenvietėje prie Kijevo. „Per atvirą gaisrą nuodingi dūmai užteršė orą gyvenamajame rajone“, – paskelbė Ukrainos aplinkos ministerija. Tą pačią dieną Rusijos kariuomenė bombardavo dujotiekį, tiekiantį dujas pastatų šildymui Charkove. Įvyko sprogimas, kuris buvo toks stiprus, kad apgadino gyvenamus namus.

Kovo 3 d. Rusijos artilerijai apšaudant Černigovą užsidegė šešios naftos cisternos, kurių kiekviena 5 tūkst. kubinių metrų talpos. Gyvenvietėje netoli Kijevo raketa pataikė į poliuretano putų sandėlį, dėl ko sandėlyje ir greta esančiame biurų pastate kilo gaisras.

Bombarduojant Ochtyrką buvo sunaikinta elektrinė, aprūpinanti gyventojus elektra, karštu vandeniu ir šildymu.

Rusijos kariuomenei veržiantis į Žytomirą buvo pažeistos dvi iš devynių cisternų (kiekvienoje iš jų 10 tūkst. kubinių metrų naftos). Černiachivo gyvenvietėje užsidegė dvi iš septyniolikos cisternų, kiekviena 2 000 m3 talpos, kurios yra arčiau nei 600 metrų iki gyvenamųjų pastatų. Nors šiuos gaisrus pavyko greitai užgesinti ir nebuvo aukų, bet į aplinką buvo paskleista daugybė tonų anglies dvideginio, taip pat didžiuliai kiekiai nuodingų, kancerogeninių medžiagų.

Netoli Kijevo esančiame Dergačės mieste užsidegė durų gamykla. Donecko srityje, Rusijos kariuomenė subombardavo didžiausią kokso gamyklą. Žiniasklaidos pranešimų antraštėse pasirodo žodis „Černobylis“. Tačiau karo veiksmų zonoje yra daug atominių elektrinių bei branduolinio kuro saugyklų.

Ukrainos gamta šiuo metu išgyvena dramą, kurios kančios ir mastų žiniasklaida nepajėgi perteikti. Per karą nukirsti šimtamečiai medžiai neataugs greičiau nei per ateinantį šimtą metų. O Ukrainos gyventojų, taip ir Rusijos kariuomenės karių, plaučiai neišvengs nuodingų gaisro dūmų poveikio. Šio karo palikimas ateities kartoms tai išžudyti, suluošinti Ukrainos žmonės, Rusijos kariai bei sunaikinta gamta.

Parengė Julius Norvila

 

Litdea bendruomenės paramos laiškas Ukrainos gyventojams

slava_ukraine_samoklejka_1759

Litdea bendruomenė solidarizuojasi su visais Ukrainos gyventojais šiomis kritiškomis kovos už savo šalies laisvę ir vienybę valandomis.

Litdea bendruomenės paramos laiškas Ukrainos gyventojams.

Litdea bendruomenė solidarizuojasi su visais Ukrainos gyventojais šiomis kritiškomis kovos už savo šalies laisvę ir vienybę valandomis.

Litdea, Lietuvos nacionalinis nevyriausybinių organizacijų tinklas, kurio misija skatinti solidarumą tarp tautų dėl socialinio vystymo, gerai žinome, kad Ukrainoje gyvenimo sąlygos daugeliui gyventojų buvo nepalyginamai sudėtingesnės nei Lietuvoje, šalyje, kuri yra Europos Sąjungos ir NATO narė valstybė.

Mes, tarptautinio solidarumo organizacijų tinklo nariai, įsipareigoję ir didelę savo gyvenimo dalį paskyrę švietimui, aplinkosaugai, sveikatos apsaugai svečiose šalyse, ypač Lietuvos gyventojų švietimui apie pasaulio tautų tarpusavio priklausomybę bei galimybes kiekvienam įsijungti į veiklą, esame prieš karą, kuris ne tik sunaikina per eilę metų nuoseklaus ir daugelio žmonių sutelktas pasiaukojančio darbo pastangas sukurti geresnio gyvenimo sąlygas, bet palieka sunkiai išgydomas žaizdas, nelaimes ir mirtis. Mes jūsų nepamiršime, bet jus remsime.

Kiekvienas žmogus turi teisę į saugumą, orumą, žmogaus teises bei galimybes susikurti geresnį gyvenimą sau ir savo vaikams.

Mes esame su jumis. Laikykitės.

 

 

Asociacija Litdea vardu,

Julius Norvila, Litdea ekspertas

Tomas Kurapkaitis, Litdea prezidentas

 

Mokinių suvokimo apie Sąžiningą prekybą tyrimas

Mondo 2022 research_banner

Asociacija Litdea kartu Fairtrade plėtojančiomis asociacijomis Latvijoje ir Estijoje 2022 m., padedant mokykloms, įgyvendina pasaulio Fair Trade organizacijos moksleivių apklausą, kurios tikslas – išsiaiškinti, kaip auga žinios apie sąžiningą prekybą jaunuolių tarpe, kaip keičiasi įpročiai ir reikalavimai, bei palygins Estijos, Latvijos ir Lietuvos mokyklose gautus duomenis.

Plačiau sužinoti apie sąžiningą prekybą galite čia: https://www.fairtrade.lt

Susipažinti su anksčiau Estijoje atliktais tyrimais galite čia:

https://www.fairtrade.ee/uudised/492-uuring-eesti-opilaste-seas-on-kasvanud-oiglase-kaubanduse-taehtsus-ning-suuremat-vastutust-oodatakse-ettevotetelt

Užregistruokite savo mokyklą iki 2022-02-08 reiktu šiuo adresu: https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSeyeurmFvq5OyL3l_R4IBiuvj31AypTV9hEg_gDNiT66EVKPw/viewform

Užregistravus mokyklą atsiųsime jums prieigą prieigą prie elektroninės anonimininės mokinių apklausos ir išsamesnes tyrimo įgyvendinimo instrukcijas. Apklausa vienam asmeniui užtruks iki 15 minučių ir turės būti užpildyta iki kovo 15 d. vakaro. Asociacija Litdea apibendrins rezultatus, kuriuos pristatysime 2022 m. gegužės mėn. Tarptautinės sąžiningos prekybos dieną.

Anksčiau kelerius metus šis tyrimas buvo įgyvendinamas Estijoje, o šiais metais prie tyrimo prisijungia ir Latvijos bei Lietuvos mokyklos su savo mokiniais nuo 15 metų.

Labai džiaugtumėmės Jūsų prisijungimu dalyvauti.

Asociacija Litdea

asmuo kontkatams: Tomas Kurapkaitis

865502233

Darbo kaimo jaunimui galimybės maisto ir žemės ūkyje

24216573b0c21b382a7ef00d033a812729d16531

Jobs for Rural Youth: The Role of Local Food Economie

Dabartiniu metu didžioji pasaulio jaunimo dalis gyvena Afrikoje ir Azijoje, dauguma jų – kaimo vietovėse. Afrikoje kasmet 12 milijonų jaunuolių tampa darbingo amžiaus, bet iš jų tik 3 milijonai susiranda darbą. Labiausiai pažeidžiamas yra kaimo jaunimas, nes daugumai tenka sunkus, neįdomus darbas, už kurį jie gauna mažą atlyginimą. Dėl to dauguma jaunuolių ieško darbo ne žemės ūkyje. Nežiūrint to, jaunimas kaime turi ateitį. Didėjant žmonių skaičiui pasaulyje, augant miestams ir viduriniosios klasės pajamoms, auga ir maisto produktų paklausa Afrikoje ir besivystančioje Azijoje. Maisto produktų paklausos augimas skatina darbo vietų kūrimąsi vietinėse žemės ūkio ir maisto pramonės sektoriuje, su sąlyga, kad į maisto pramonės sritį bus investuojama pakankamai daug.

Afrikoje ir besivystančioje Azijoje maisto ekonomika susiduria su keletu iššūkių. Pirma, dėl mažo darbo užmokesčio ir prastų darbo sąlygų ūkininkams sunku užsitikrinti orų pragyvenimą ir pritraukti naujų darbuotojų. Antra, dabartinė žemės ūkio plėtra, kaskart intensyvesnis ūkininkavimas naikina miškus, dirvožemį ir išeikvoja aplinkos išteklius. Trečia, nors besivystančių šalių vaidmuo pasaulinėse žemės ūkio maisto produktų rinkose didėja, tačiau tai nedaro įtakos vidaus pridėtinės vertės augimui nei sukuria papildomas darbo vietas.

Atliktu tyrimu bandoma nustatyti, kaip vietos maisto ekonomikos sektorius galėtų pagerinti jaunimo užimtumą besivystančiose šalyse. Tyrimai atlikti pasitelkiant namų ūkių duomenis iš septynių šalių, esančių dviejuose skirtinuose regionuose ir vystymosi etapuose. Azijoje tyrinėta Tailandas ir Vietnamas, o Afrikoje – Namibija, Pietų Afrika, Tanzanija, Uganda ir Zambija. Tyrimu bandoma nustatyti, kiek darbo vietų bus šių šalių maisto ekonomikoje 2030 m.

Tirtose šalyse darbo vietų skaičius maisto pramonėje užima svarbią viso užimtumo dalį, ypač mažų ir mažesnių vidutinių pajamų šalyse, kuriose jis svyruoja nuo 50 proc. iki 90 proc. Jaunimas (15–29 m.) sudaro svarbią maisto ekonomikos darbuotojų dalį, iki 45 proc. Dauguma šių darbo vietų yra žemdirbystėje. Maisto paslaugų sektorius sukuria daugiau darbo vietų vidutinių pajamų šalyse. Be to, jaunimo užimtumas maisto pramonėje yra labai aiškiai pasiskirstęs pagal lytį: jauni vyrai dažniau užsiima žemdirbyste, o moterys dažniau dirba maisto prekybos ir paslaugų sektoriuose.

Dauguma darbo vietų maisto pramonėje yra kaimo vietovėse, ypač mažų pajamų šalyse. Tačiau ši dalis mažėja šaliai pasiekus aukštesnį išsivystymo lygį. Pietų Afrikoje ir Namibijoje dauguma jaunimo dirbančio maisto pramonėje yra miesto jaunimas. Visose tirtose šalyse (išskyrus Ugandą) miesto jaunimas dirba vėlesniuose maisto ekonomikos segmentuose; žemdirbystėje miesto jaunimo dirba labai mažai.

Darbo santykiai maisto pramonėje dažnai yra neformalūs, neapsaugoti nuo išnaudojimo. Jaunimas dirba neformaliai dažniau nei suaugusieji bei palyginus su jaunimo įdarbinimo sąlygomis kituose ekonomikos sektoriuose. Maisto pramonėje neformalaus jaunimo darbo dalis yra didžiausia žemdirbystėje. Nuo išnaudojimo neapsaugotų darbo vietų dalis čia taip pat didesnė, nes dauguma jaunuolių dirba kaip prisidedantys prie šeimos ūkio darbuotojai arba kaip darbuotojai už maistą. Jaunimo darbo užmokestis maisto pramonėje yra mažesnis nei kituose ūkinės veiklos sektoriuose. Mažiausias darbo užmokestis yra žemdirbystėje.

Kvalifikacijos neatitikimo įdarbinimui lygis maisto sektoriuje taip pat yra didelis. Nukrypimas čia yra kaip į pertekliaus, taip ir į stygiaus pusę. Tai yra, kvalifikuotas darbuotojas dirba kvalifikacijos nereikalaujantį darbą arba atvirkščiai, darbuotojo kvalifikacija yra nepakankama darbui tinkamai atlikti. Tai įtakoja jaunimo nepasitenkinimą savo darbu. Dirbantys vėlesniuose, tai yra prekybos ir vartojimo sektoriuose, jaunuoliai įprastai turi aukštesnį išsilavinimą ir gauna didesnį atlyginimą nei tie, kurie dirba tiesiogiai žemę. Kita vertus, galima daryti išvadą, kad maisto perdirbimo ir paslaugų sektoriai kuria aukštesnės kvalifikacijos ir geriau apmokamas darbo vietas.

Darbo vietų maisto pramonėje tyrimai buvo atlikta 11-oje Afrikos ir dviejose Azijos šalyse. Atlikti tyrimai atskleidžia pokyčius maisto pramonėje iki 2030-ųjų. Prognozuojama, kad 2030 m. į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse maisto pramonėje bus iš viso 115 milijonų darbo vietų, t. y. 20 proc. daugiau nei 2019 m. Tai reiškia 12 milijonų papildomų darbo vietų žemės ūkyje ir 8 milijonus papildomų darbo vietų vartojimo sektoriuje. Prognozuojama, kad Afrikoje maisto perdirbimo sektorius išaugs 21 proc., maisto produktų prekyba – 39 proc., o maisto-iš-namų sektorius – 43 proc. Kitaip nei Afrikoje, Azijos šalyse bendras darbo vietų skaičius maisto pramonėje keistis neturėtų. Ši prognozė remiasi tuo, kad sparti Afrikos urbanizacija ir pajamų augimas ir skatins mitybos kaitą ir perėjimą nuo grūdų prie didesnio mėsos, vaisių ir daržovių vartojimo. Dėl to smarkiai keisis maisto pramonės Afrikos šalyse mastai.

Atsižvelgiant į dabartinio meto iššūkius žemės ūkio praktikoje bei sunkumus siekiant suaktyvinti įsitraukimą į globalius maisto produktų gamybos, tiekimo ir vartojimo tinklus, tyrime apžvelgiami vietos maisto produktų ir artimojo tiekimo verslo modeliai, kurie daugiau dėmesio skiria smulkiesiems ūkininkams, jų pajamų didinimui, darbo sąlygoms bei žemdirbystės poveikiui aplinkai. Visos tyrinėtos šalys remia vietos vystymąsi ir siekia apsaugoti bendrąsias vertybes, pvz., užtikrinti teisingą atlygį žemdirbiams, sutrumpinti maisto produktų tiekimo grandines, kurti papildomas darbo vietas, skatinti socialinę sanglaudą ir plėtoti aplinką tausojančią žemdirbystę. Skirtingų ūkininkavimo modelių rezultatai skirtingi. Tyrinėti buvo žemės ūkio kooperatyvai, bendrovės, kooperatyvai, e. platinimo platformos, taip pat viešųjų pirkimų ir teritorinių prekių ženklų tvarkos ir rezultatai. Maisto kooperatyvai, kurių nariai yra iš keleto sričių, geriausiai veikia reguliuojant gamybos apimtis, poveikį aplinkai bei kuriant naujas darbo vietas. Vis dėlto, norint perkelti šiuos modelius į besivystančias šalis, reikia apsibrėžti strateginius tikslus ir daugiau investuoti į žemės ūkio maisto produktų tiekimo infrastruktūrą, stiprinti profesinius gebėjimus bei vykdyti ūkinę veiklą prižiūrinčių institucijų reformas.

Ūkininkų ir smulkiųjų žemdirbių pajamų didinimas yra neatidėliotinas klausimas. Pajamas galim didinti perduodant žemdirbiams gamybos technologijas ir daugiau investuojant į infrastruktūrą, tam, kad būtų pagerintos kaimo ir miesto sąsajos ir ūkininkams būtų lengviau parduoti savo išaugintus produktus, fitosanitariniai ir higienos reglamentai būtų parengti specialiai smulkiesiems ūkininkams, smulkiosioms maisto produktų perdirbimo ir paslaugų įmonėms. Profesinis mokymas ir naujų darbo vietų kūrimas maisto pramonėje turėtų išspręsti darbuotojų kompetencijos neatitikimo problemą. Nacionalinėse švietimo programose būtina daugiau dėmesio skirti žemės ūkio moksliniams tyrimams. Kuriant papildomas darbo vietas, itin svarbios valstybės paramos smulkiesiems žemdirbiams programos. Ekologiškų maisto produktų gamyba ir prekyba turi būti skatinama taikant technologines naujoves, taip pat didinant informuotumą apie darnų vartojimą bei vertybes, susijusias su vietos ir regionų produktais.

 

Santrauką lietuviškai parengė Julius Norvila pagal

OECD (2021), Jobs for Rural Youth: The Role of Local Food Economies, Development Centre Studies, OECD Publishing Paris, https://doi.org/10/1787/692c0ca1-en

 

EBPO paskelbė ataskaitą apie privačių paramą vystymuisi

20664571_10155688019381869_5042119234653805274_nPrivate Philanthropy for Development – Second Edition : Data for Action

Pateikiame ataskaitos santrauką lietuvių kalba.

Privačių rėmėjų parama vystymuisi — Antroji ataskaita: duomenys veiklai

Vykdant 2030 m. Darnaus vystymosi darbotvarkę, privati parama atlieka svarbų vaidmenį teikiant tikslinius išteklius, gaires ir paramą daugeliui bendruomenių. Privati parama greitai prisitaiko pasikeitus veiklos sąlygoms bei padeda išbandyti naujus paramos teikimo būdus, atitinkančius socialinio vystymo poreikius.

 

Pagrindinės išvados

Šioje ataskaitoje nurodyta, jog privati parama vystymuisi iš 205 fondų 2016–2019 m. siekė 42,5 mlrd. USD, t.y. vidutiniškai 10,6 mlrd. USD per metus. Didžioji šių lėšų dalis yra tarpvalstybiniai srautai, iš kurių daugiau nei pusė yra iš JAV (24,3 mlrd. USD).

 

Privačios paramos neturtingų šalių vystymuisi šalims šaltinių nėra daug. Daugiausia tarpvalstybinės paramos vystymuisi skyrė Bill ir Melinda Gates fondas (16,1 mlrd. USD, arba 38 % visos privačios paramos), o didžiausias nacionalinis paramos teikėjas buvo Tata Trusts, kuris Indijoje skyrė 0,9 mlrd. USD. Dešimt didžiausių tarptautinių finansuotojų skyrė 26 milijardus JAV dolerių, arba 76 % visos tarptautinės paramos, o dešimt didžiausių savo šalyje veikiančių paramos organizacijų skyrė 4 milijardus JAV dolerių, arba 50 % visos nacionalinių rėmėjų paramos.

 

Vietiniai fondai besivystančiose šalyse teikia didelę paramą vietoje. 116 iš 205 paramos fondų yra įsikūrę besivystančios rinkos šalyse. Kartu jie skyrė paramai 7,9 mlrd. USD arba 19 % visos privačios paramos vystymuisi 2016–2019 m. laikotarpiu. Kai kuriose šalyse, pvz., Indijoje, Kinijos Liaudies Respublikoje ir Meksikoje, vidaus privati parama pranoko tarptautinę privačią paramą. Norint geriau atskleisti privačios paramos indėlį į vystymąsi, būtina atsižvelgti į augantį vietinį privačios paramos sektorių pasaulio pietuose.

 

Palyginus su oficialia parama vystymuisi (OPV), privati parama išlieka kukli. 2016–2019 m. laikotarpiu EBPO Vystymosi pagalbos komiteto (DAC) narių OPV sudarė 595,5 mlrd. USD; privati parama, kaip nurodyta ataskaitoje, tesudarė vos 7% šios pinigų sumos. Nepaisant santykinai mažo privačios paramos dydžio, palyginti su OPV, privatūs fondai yra pagrindiniai finansuotojai tam tikrose srityse, ypač sveikatos ir švietimo srityse. Daugiau nei trečdalis finansavimo (43 %) buvo skirta sveikatai ir reprodukcinei sveikatai, iš viso per tiriamąjį laikotarpį sudarė 18,4 mlrd. USD.

 

Su lyčių lygybe susijusi parama sudarė 8 % visos privačios paramos vystymuisi. Iš 205 fondų, skirtų reprodukcinei sveikatai, šeimos planavimui, moterų teisėms ir pastangoms nutraukti smurtą dėl lyties, privati parama sudarė 8 % visos paramos 2016–2019 m. laikotarpiu.

 

Dauguma privačios paramos buvo skirta aukštesnes vidutines pajamas gaunančioms šalių socialiniam vystymuisi. 2016–2019 m. vidutines pajamas gaunančioms šalims buvo skirta apie 9,9 mlrd. Mažesnes vidutines pajamas gaunančios šalys gavo 9,1 mlrd. USD (38 proc.). Tik nedidelė privačios paramos dalis buvo skirta mažų pajamų šalims – 3 mlrd. USD, kas sudaro 13 proc. Regionas, gavęs daugiausia privačios paramos (tarpvalstybinio ir nacionalinio), buvo Lotynų Amerika ir Karibų jūros regionas, po to seka Pietų Azija. Afrika į pietus nuo Sacharos gavo didžiausią tarptautinės filantropijos dalį.

 

Privačios paramos fondai atsakingai investuoja siekdami savo tikslų ir ieško būdų, kaip sutelkti papildomus išteklius darniam vystymuisi skatinti. 69% tyrinėtų fondų yra įvertinti kaip puikūs (71 iš 103). Iš jų atsakingai investuoja 77 proc. Paramos dydžio nustatyme dažniausiai nurodomi yra aplinkosaugos, socialiniai ir vyriausybės prioritetai bei teigiamas paramos įvertinimas stebint vykdomas veiklas. Paskolos ir garantijos privačioje paramoje sutinkami rečiau.

 

Dauguma fondų užsiima paramos vystymuisi propagavimu, tačiau susiduria su laiko ir išteklių apribojimais. Dažniausiai minimi viešųjų ryšių tikslai yra informacija apie viešąją politiką (79 %) bei socialinių normų bei nuostatų keitimas (82 %). Vis dėlto, dauguma fondų ir toliau susiduria su kliūtimis skleidžiant žinias, įskaitant atmetimo baimę, laiko, išteklių bei kompetencijos trūkumą.

 

Privačios paramos fondai dar neišnaudoja visų stebėsenos ir vertinimo galimybių. Jie investuoja daugiau į mokymąsi, kad pagerintų programavimą ir paramos teikimą, o vertinimuose daugiausia dėmesio skiriama programos kūrimui ir įgyvendinimui, o ne poveikio tyrimui. Programų ir paramos vertinimai retai skelbiami viešai, o tai riboja mokymosi potencialą filantropijos sektoriuje ir už jo ribų. Fondams sunku atlikti kokybės vertinimus (60 %) ir paversti vertinimo rezultatus pamokomis nustatant paramos kryptis (54 %).

 

Ribotas skaidrumas stabdo privačių rėmėjų bendradarbiavimą. EBPO apklausos respondentai pranešė, kad didžiausia kliūtis bendradarbiavimui yra rasti partnerių su panašiais interesais, nepriklausomai nuo to, ar jie dalyvauja donorų bendradarbiavimo veikloje, ar ne. Tai rodo, kad privatūs donorai ir OPV teikėjai nežino apie vienas kito paramą. Be to, fondams trūksta skaidrumo, kai reikia dalytis duomenimis apie jų suteiktosios paramos poveikį.

Janina Ochojska: Lenkija teikia per mažai humanitarinės ir vystymosi pagalbos ir tai turėtų pasikeisti

Hanna Frejlak, www.ngo.pl  

IMG_5805

2021 m. lapkričio 2 d

– Žmonės bijo pabėgėlių ne dėl blogos patirties, o dėl įvairių populistinių partijų ir grupių skleidžiamos baimės propagandos. Nėra paaiškinimo, kad privalome priimti pabėgėlius dėl teisinių ir moralinių priežasčių, o migrantų mums reikia dėl ekonominių priežasčių. Europos Sąjunga didelė ir visi čia tilpsime – sako Janina Ochojska.

Hanna Frejlak: Jūs buvote Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje susitikti su Grupės Granica aktyvistais. Ką jūs ten pamatėte?

Janina Ochojska: Tiesą sakant, aš nelabai ką ten pamačiau, nes mums nebuvo leista patekti į ypatingosios padėties pasienio ruožą. Skambinau įvairiems vadams, bandydama gauti leidimą, bet kiekvieną kartą išgirsdavau tvirtą „ne“. Išvažiavome atgal lyjant lietui, žinodami, kad paliekame žmones, kurie miegos šlapiame miške, šlapiais drabužiais, be šilto maisto. Žmonės, kuriems reikia mūsų pagalbos, o mes negalime jiems padėti.

Tačiau būdama pasienyje sutikau ir žmonių, kurie nusprendė padėti ten, kur tik įmanoma, tai yra iki ypatingosios padėties pasienio ruožo. Dėl šios priežasties pabėgėliai, kuriems pavyksta pereiti tą ruožą, gali tikėtis pagalbos iš aktyvistų, aprūpinančių juos šiltais drabužiais, maistu ir kitais būtinaisiais išgyvenimo daiktais.

Mane labai sujaudino išvydus šiuos jaunus žmones. Tai man šiek tiek primena ir mano praeitį, nors buvau šiek tiek vyresnė, kai pradėjau organizuoti humanitarinės pagalbos konvojus į Sarajevą[1]. Tačiau kaip mus anuo metu, taip ir šiandien šiuos jaunus žmones skatina asmeninis nusistatymas gelbėti žmonių gyvybes.

Mums anuo metu nebuvo svarbu, ar turėsime laukti iki vidurnakčio, ar net visą naktį. Panašiai yra ir šiandien – praktiškai visas savo jėgas aktyvistai skiria tam, kad kaip galima geriau padėtų šiems žmonėms. Šis susitikimas su jais man buvo pats svarbiausias visos kelionės metu. Pagalvojau: yra įpėdinių.

Panašu, kad situacija pasienyje yra aklavietėje. Lenkijos ir Baltarusijos vyriausybės įstrigo kartu. Kokios būtų galimybės užbaigti šią krizę?

– Praėjusią savaitę mačiau Ylvą Johansson[2], Europos Komisijos nare, atsakinga už vidaus reikalus. Situaciją pasienyje jai pristačiau tokią, kokia ji yra – nors pati po miškus nevaikštau ir pabėgėlių neieškau, bet nuolat bendrauju su ten dirbančiais žmonėmis, todėl žinau, kas vyksta. Komisijos narę labai sujaudino tai, ką ji išgirdo.

Ką ponia Ylvos Johansson išgirdo iš Jūsų?

– Sakiau jai, kad pabėgėliai neturi galimybės pateikti tarptautinės apsaugos prašymų, nes advokatams neleidžiama su jais susitikti, net tada, kai pabėgėliai yra pasirašę įgaliojimus. Kalbėjau apie vaikus, išvežamus į mišką. Paaiškinau, kaip su pabėgėliais elgiasi Lenkijos ir Baltarusijos pasieniečių pareigūnai: prieš juos prižiūrėtojai smurtauja, kartais atima telefonus ar kuprines. Tokių istorijų sklando per daug, kad būtų galima manyti, kad kažkas taip sako vien dėl to, kad jiems nepatinka pasieniečiai. Ylvai Johansson buvo labai sunku su tuo susitaikyti.

Praėjusią savaitę į Lenkiją taip pat atvyko Europos Komisijos delegacija, kuri susitiko su Lenkijos vyriausybės nariais, o vėliau ir su nevyriausybinių organizacijų atstovais. Nuoširdžiai tikiu, kad Komisija sugebės įtikinti Lenkijos vyriausybę. Čia matau didžiausią viltį išspręsti krizę.

Kokių veiksmų Komisija turėtų reikalauti iš Lenkijos vyriausybės?

– Pirmiausia, kad vyriausybė leistų į pasienio ruožą nevyriausybines organizacijas, medicinos pagalbą (kurią, beje, daugiausia teikia organizacijos) ir žiniasklaidą.

Taip pat manau, kad Komisija turėtų pasakyti vyriausybei, kad ši pradėtų derėtis, panašiai kaip Latvija, kuri išsiuntė delegaciją, sustabdyti skrydžius iš Irako į Minską.

Turėtume bendradarbiauti su tokiomis šalimis kaip Sirija, Libanas ar Irakas ir pasiūlyti joms kitokią pagalbą nei priimti pabėgėlius, kurie pas mus atvyksta per Baltarusiją. Kančios prie mūsų sienos yra tokios nežmoniškos, kad geriau teikti pagalbą vietoje, pavyzdžiui, kuriant centrus, kuriuose arti savo šalių žmonės galėtų išgyventi sunkiausius laikus.

Lenkija teikia nepakankamai daug geros humanitarinės ir vystymosi pagalbos ir tai turi pasikeisti.

O kaip tie žmonės, kurie jau atvyko?

– Jei viskas priklausytų nuo manęs, įleisčiau visus šiuos žmones ir nagrinėčiau jų prašymus suteikti tarptautinę apsaugą. Prisiminkime, kad susiduriame su kenčiančiais žmonėmis, kurie tokiai „kelionei“ ryžtasi ne dėl nuotykio, o norėdami išgelbėti savo ir savo artimųjų gyvybes. Negalime atimti iš jų teisės į teisingą jų prašymų išnagrinėjimą.

Šie žmonės taip pat gali daug prisidėti prie mūsų visuomenės. Nuotraukose matome žmones permirkusiais drabužiais, purvinus, apaugusius. Mes nematome jų kaip išsilavinusių žmonių, kurie galėtų siekti įvairių profesijų ar tęsti mokslus Lenkijoje. Pabėgėliai praturtina juos priimančiąją visuomenę, taip pat ir ekonomine prasme. 13,8% Vokietijos nacionalinių pajamų sugeneruoja pabėgėliai!

Kaip įsivaizduojate, kur būtų galima apgyvendinti šiuos žmones?

– Lenkijoje turime vyriausybę, jos institucijas ir finansinius išteklius, savivaldybes, pilietinę visuomenę ir parapijas, kurių dalis būtų pasiruošusios priimti pabėgėlius. Taip pat yra daug žmonių, pasiruošusių padėti. Galima būtų mobilizuoti išties daug žmonių. Jei kiekviena iš trijų tūkstančių Lenkijos vietos savivaldos bendruomenių priimtų bent po tris šeimas, tai jau reikštų, kad Lenkijoje prieglobstį gautų devyni tūkstančiai šeimų.

Vis dėlto viešose diskusijose dažnai ginčijamasi, kad „priimsime keletą šimtų žmonių, o tada jie pradės važiuoti pas mus tūkstančiais“.

– Net jei manytume, kad į Lenkiją atvyks apie 50 000 pabėgėlių, tai reiškia, kad kiekvienoje parapijoje atsirastų viena penkių asmenų šeima. Tai neviršija mūsų galimybių. Juk Lenkija 2000-ųjų pradžioje priėmė beveik 90 000 pabėgėlių iš Čečėnijos. Ar kuris nors iš mūsų tai pajuto, ar mums ko nors pritrūko?

Be to, nepriimti pabėgėlių yra labai trumparegiška politika. Prisiminkime, kad po Antrojo Pasaulinio karo pasaulis priėmė daug pabėgėlių iš Lenkijos: kariuomenės karių, žydų ar demokratinės opozicijos dalyvių. Niekur neužtikrinta, kad mums tai jokiu būdu neatsitiks. Galbūt mūsų anūkai dėl klimato kaitos bus priversti prašyti prieglobsčio Sirijoje ar Irake. Ar tada šios šalys priims juos iš solidarumo?

Tarptautinėje teisėje vis dar nėra „klimato pabėgėlio“ apibrėžimo, tačiau neabejotina, kad vis daugiau žmonių dėl klimato kaitos bus priversti palikti savo namus. Tai jau vyksta. Kaip Europos Sąjunga (ES) turėtų reaguoti į šį iššūkį?

Visų pirma, ES turi rimtai ir gerai tam pasiruošti. Mano nuomone, ES šalys šiam iššūkiui yra visiškai nepasirengusios, ypač protu ir jausmais.

Ką tai reiškia?

– Daugelyje ES šalių didėja priešiškumas pabėgėliams. Taip yra iš baimės. Tačiau žmonės bijo pabėgėlių ne dėl blogos patirties, o dėl įvairių populistinių partijų ir grupių skleidžiamos baimės propagandos. Šią baimę skatina klaidinga informacija, pavyzdžiui, islamo tapatinimas su terorizmu.

Nėra paaiškinama, kad privalome priimti pabėgėlius dėl teisinių ir moralinių priežasčių, o migrantų mums reikia dėl ekonominių priežasčių. Europos Sąjunga didelė ir mes visi čia sutilpsime. Būtina keisti politikų liniją, reikia geresnio švietimo, nuo pirmosios pradinės mokyklos klasės. Deja, tie politikai, kurie turi ką nors teigiamo pasakyti, dažniausiai kalba per tyliai, jei iš viso.

Kraštutinės dešinės populistinis pasakojimas yra lengvai priimamas, siūlantis paprastus paaiškinimus ir paprastus sprendimus. Norėdami tai įveikti, turėtume garsiai šaukti gindami silpnesniuosius.

Anti-pabėgėlių propagandą gerai iliustruoja tai, kad, viena vertus, politikai mus gąsdina migrantais, kita vertus, kaip rodo Eurostato duomenys, 2020 m. Lenkija išdavė beveik 600 000 leidimų gyventi žmonėms iš trečiųjų šalių (tai yra, žmonėms iš ne ES šalių). Tai didžiausias skaičius visoje Europos Sąjungoje. Matyt, tie migrantai nėra tokie jau baisūs…

– Būtent. Šie 600 000 žmonių legaliai gyvena Lenkijoje, atlieka įvairius reikalingus darbus, moka mokesčius ir taip generuoja nacionalines pajamas. Bet apie tai garsiai nekalbama; politikai mieliau kalba apie nacionalines grėsmes. Nenoriu sakyti, kad šių grėsmių nėra. Tačiau tam turime specialias tarnybas, kurios turi tinkamus priemones nuodugniai patikrinti kiekvieną asmenį. Šiaip jau seniai sakau, kad jei teroristai norėtų patekti į Lenkiją, jie neklaidžiotų miške su plastikiniais maišeliais, o nusileistų pirmąja klase viename iš mūsų oro uostų su puikiais pasais. „Žaliąją“ sieną kerta žmonės, kurie neturi kito būdo patekti į šalį.

Tai, kas vyksta Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, Europos mastu nėra naujiena. Pavyzdžiui, Balkanuose jau daugelį metų vyksta vadinamieji push-backai arba tiesiog išvežimai atgal. Viduržemio jūra tapo tikros kapinės žmonėms, kurie, neturėdami kito pasirinkimo, pasirinko šį maršrutą patekti į Europos Sąjungą. Padėtis tik pablogės, turint omenyje, kad klimato kaita dar labiau paskatins migracijų. Kokius matote šios situacijos sprendimus?

– Uždarų sienų politika tikrai nėra išeitis. Reikia iš esmės pakeisti ES migracijos politiką atviresne. Šiuo metu Europos Sąjunga nenumato saugių ir legalių migracijos kelių. Žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių nori patekti iš Afrikos į Europą, turi pereiti dykumą, kurį laiką likti Libijoje, kur labai pavojinga, o tada pripučiama valtimi perplaukti Viduržemio jūrą. Jei pasiseks, jie atsidurs vienoje iš pabėgėlių stovyklų ir ten įstrigs. Tai ne sprendimas.

Matau dvi galimas išeitis iš šios situacijos, kurios neprieštarauja viena kitai. Pirma, pagalbos didinimas regionuose, iš kurių atvyksta migrantai. Jei žmonės bėga iš karo zonų, tokių kaip Sirija ar Afganistanas, žinoma, turėtume juos priimti.

Tačiau daugeliu atvejų pavojus, verčiantis juos palikti namus, yra bado šmėkla. Čia klimato kaita vaidina didžiulį vaidmenį: žemė tampa netinkama ūkininkauti, žmonės praranda prieigą prie vandens, o gyvuliai gaišta.

Negalime sukurti saugių migracijos kelių šiems žmonėms. Todėl didinkime pagalbą kuriant prieigą prie vandens, plėtodami vietos žemės ūkį ir pabandykime kovoti su didžiuliu skurdu vietoje. Reikėtų parengti geras ir veiksmingas paramos programas. Manau, kad tai įmanoma, ir žinau tai iš patirties, pavyzdžiui, darbo Pietų Sudane ar Somalyje.

O antroji išeitis/ sprendimas?

– Antroji išeitis – tai saugūs keliai tiek žmonėms, kurie turi palikti savo šalį dėl pavojaus, tiek dėl ekonominės migracijos, kurios mums reikia Europoje. Tokius žmones turėtumėte saugiai atgabenti oru, kad jie nepatirtų prievartavimo, apiplėšimo, nenumirtų, nežūtų kelionėje.

Šis sprendimas turėtų būti pagrįstas solidarumu – kiekviena ES šalis priima tam tikrą skaičių žmonių.

Kaip manote, ar Lenkijoje požiūris į pabėgėlius kažkaip keičiasi dėl humanitarinės krizės mūsų pasienyje?

– Taip. Neseniai kalbėjausi su Adamu Wajraku[3], kuris pasakojo apie pasienio rajonų gyventojų, kurie renka lėšas ir padeda, kaip gali, požiūrį. Tai nuteikia optimistiškai. Žmonės mato, kad jų artimoje aplinkoje daroma didžiulė skriauda. Jie pradeda pastebėti, kad mes susiduriame ne su teroristais, o su beviltiškais žmonėmis, kurie bet kokia kaina bando išgelbėti save ir savo šeimas. Nors demonstracijose vis dar nėra minių, tikiu, kad įsitrauks vis daugiau žmonių. Ypatingą viltį dedu į jaunus žmones.

Ar nebijai, kad šis entuziazmas perdegs?

– Sunku apie tai kalbėti, bet artėjant šalčiams ir vis sunkėjančioms oro sąlygoms vis dažniau išgirsime apie vis daugiau mirčių ir pradingusius mūsų pasienyje. Tikiuosi, kad mūsų šalies žmonės neliks abejingi šiai tragedijai.

Priklausau kartai, kuri turi patirties ir kiek galėsiu, tiek dirbsiu. Savo metu, sukūrėme sąlygas Lenkijos vystymuisi, bet nebūsime tie, kurie sukurtų kažką naujo. Pati jau niekur neišvyksiu; esame nueinanti karta. Tai klausimas jauniems žmonėms, kokiomis sąlygomis jie norės gyventi, kaip norėtų, kad atrodytų juos supantis pasaulis, ar jie norės Lenkijos, kurioje būtų galima gyventi oriai, nepažeidžiant kitų orumo. Tai klausimai jums. Jei norite gyventi laisvoje, demokratinėje Lenkijoje, tikiu, kad ką nors padarysite šia kryptimi. Tiesiog.

Janina Ochojska – humanitarinė aktyvistė, organizacijos Lenkijos Humanitarinės Akcija įkūrėja ir valdybos pirmininkė, Europos Parlamento narė.

(Tekstą išvertė ir papildė nuorodomis Julius Norvila)

[1] https://www.pah.org.pl/first25years/en/

[2] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1539295/signataras-januska-jeigu-neatsilaikysime-berlyno-gynyboje-ties-sia-siena-sienu-atsiras-es-viduje

[3] https://pl.wikipedia.org/wiki/Adam_Wajrak