2023 m. kovo 16 d. įvyko renginys-diskusija „Koks galėtų būti NVO vaidmuo ilgalaikiame Ukrainos atsigavime?“ Renginį organizavo Vilniaus universiteto tarptautinių santykių politikos mokslų institutas, kartu su vyriausybės programa „Kurk Lietuvai“.

Kvietime organizatoriai akcentavo, kad Lietuvos nevyriausybinės organizacijos vykdė projektus Ukrainoje dar prieš karą ir įgyvendina reikšmingas humanitarines iniciatyvas karo metu, tačiau pageidautina, kad ateityje į šią veiklą įsitrauktų daugiau Lietuvos nevyriausybinių organizacijų.

Po Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerės Giedros Balčytės įžanginio žodžio, pranešėjos Dalia Krapavickaitė ir Viktoriya Didenko, programos „Kurk Lietuvai“ darbuotojos, apžvelgė galimybes ir iššūkius, su kuriais susiduria Lietuvos NVO, teikdamos paramą Ukrainai. Lėšų rinkimas iš plačiosios visuomenės, taip pat privatus finansavimas pagalbos ir atstatymo darbams Ukrainoje yra ambicingesnis nei biurokratiškai kontroliuojamas valstybės institucijų darbas. Olegas Šurajevas palietė lėšų rinkimų kampanijose surinktų lėšų apskaitos bei panaudojimo skaidrumo temą.

Diskusijoje, kurią moderavo Lina Strupinskienė, dalyvavo pranešėjai Mantė Makauskaitė, Vyriausybės vyresnioji patarėja tarptautinių partnerysčių klausimais; Mantas Adomėnas, Užsienio reikalų ministerijos viceministras; Arturas Žarnovskis, Centrinės rekonstrukcijos projektų valdymo agentūros vadovas ir Europos taikos priemonės programos vadovas; Milda Laužikaitė, asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė; Indrė Augutienė, Vystomojo bendradarbiavimo platformos valdybos pirmininkė.

Diskusijoje dalyvaujantys vyriausybės atstovai užsiminė, kad vyriausybė lyg ir turi lėšų, bet stokoja įdomių projektų, prie kurių įgyvendinimo galėtų prisidėti. Kaip viena iš galimų įsitraukimo sričių buvo paminėtas švietimas, tačiau įvardintas buvo mokyklų pastatų remontas. Pranešimai ir pasisakymai diskusijoje buvo skirti daugiau aptarti situaciją bendrai, paramos teikėjo įvaizdžio bei santykio su paramos gavėju klausimams, tačiau ne patirčių ar atliktų tyrimų išvadų pristatymui, nei įvardijant veikėjus, o konkretesnius klausimus apie veiklų kryptis ir veikimo būdus paliekant nuspręsti vyriausybės institucijose, kaip antai, tik ką paskelbto kvietimo teikti paraiškas Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondo lėšoms gauti tikslai ar bendro projektų finansavo galimybės. Vis dėlto, vyriausybės atstovai užsiminė, kad Lietuvos NVO nepakankamai ryžtingos veikti Ukrainoje …

2023 kovo 16 d. renginys, su dviem vyriausybės atstovais ir viceministru, reprezentatyvus ir be abejo svarbus, tačiau dviejų valandų tam tikrai per mažai. Nevyriausybinės organizacijos tikisi iš savo vyriausybės daugiau.

 Džiaugiamės, kad mūsų lydimi 6 jaunuoliai galėjo prisiliesti prie dilemų, kylančių dėl vis didesnių mūsų poreikių. Rumunijoje 2022 spalio 10-16 dienomis jaunuoliai  skaičiavosi savo asmeninius “eko pėdaskus” (https://www.footprintcalculator.org/home/en), kur daugeliu atveju arėtjome prie įžvalgos, kad mano poreikiams įgyvendinti reikia trijų tokių planetų kaip ŽEMĖ išteklių.
 

Taip pat, kartu su kitų Europos šalių jaunais asmenimis per jaunimo mainus “Go greener, the change start from yourself” mąstė ar visi iššūkiai nekyla iš vis silpnesnio širdies klausymosi, kas mūsų santykius su kitu žmogumi ir gamta daro naudos siekiančiais. Jaunuoliai dalijos, kad labai naujai nuskambėjo ir žydų filosofo Buberio mintis, kad savimi tampu tik per  lygiavertį santykį AŠ-TU su kitu. Jei tas santykis, vartotojiškas,egoistiškas, žeminanti, išnaudojantis -tokiu tampu ir aš, ir mano elgesys su aplinka. 

Dalinamės DELFI straipsniu apie mūsų visų ateičiai svarbią kovą už bioįvairovės išsaugojimą.

***

2022 m. antrą Kalėdų dieną Kanadoje, Monrealyje istoriniu susitarimu – Kunmingo ir Monrealio pasauliniu biologinės įvairovės paktu – pasibaigė COP15. Tai didžiausia per dešimtmetį biologinės įvairovės ir Žemės ekosistemų išsaugojimo konferencija, kurią organizuoja Jungtinės Tautos (JT). JT generalinis sekretorius António Guterresas sako, kad ši konferencija – tai mūsų galimybė sustabdyti planetos naikinimo orgiją.

Kuo COP15 skiriasi nuo COP27? Kokie yra pagrindiniai COP15 tikslai ir kokie esminiai visam pasauliui reikšmingi sutarimai šioje konferencijoje buvo pasiekti? SUSIJĘ STRAIPSNIAI Svarbiausi sprendimai, kuriuos pasaulio lyderiai priims COP27: vienoje srityje Lietuvai sekasi ypač gerai Netikintys tuo, kas akivaizdu ir pražūtinga: tarp tokių ir galingiausių pasaulio šalių lyderiai 1 Dėmesys biologinės įvairovės nykimui „Tvari Lietuva“ vadovė Rugilė Matusevičiūtė laidoje „Delfi rytas“ atkreipia dėmesį, kad COP27 yra kasmet vykstanti JT klimato kaitos konferencija, o COP15 yra kas keletą metų organizuojama JT biologinės įvairovės konferencija. „Tai yra du reikšmingiausi renginiai, susiję su tvarumu, klimato kaita, biologine įvairove. Jų metu susirenka pasaulio lyderiai iš 196 valstybių ir bando ieškoti sprendimų kovoje su klimato krize ir biologinės įvairovės nykimu“, – paaiškina ji. R. Matusevičiūtės teigimu, mokslininkai vis akcentuoja, kad išgyvename šeštąjį didįjį išnykimą.

„Šeštasis išnykimas yra sukeltas žmonių – žemės ūkio veiklos, pramonės, sukeliamos taršos ir kt. Dėl to, aišku, kertame miškus, naikiname vandenynus, nyksta ir mūsų gamta. Jeigu norime išspręsti dabartinę klimato krizę, gyventi sveikoje, švarioje, derlingoje ir saugioje planetoje, turime išsaugoti ir savo gyvūnus, miškus, vandenynus, kurie iš esmės yra pagrindinis įrankis kovojant su klimato kaita“, – įžvalgomis dalijasi „Tvari Lietuva“ vadovė.   Ji pabrėžia, kad miškai ir vandenynai surenka anglies dioksidą iš atmosferos ir tokiu būdu padeda spręsti klimato kaitos problemą, todėl jų išsaugojimas yra labai svarbus. Istorinis sutarimas COP15 baigėsi istoriniu įvykiu – Kunmingo ir Monrealio paktu. Tai susitarimas, kuriuo siekiama stabdyti Žemės ekosistemų naikinimą.

Europos Komisijos (EK) pranešime spaudai rašoma, kad Kunmingo ir Monrealio programoje numatyti pasauliniai tikslai ir uždaviniai, kuriais siekiama apsaugoti ir atkurti gamtą dabartinei bei būsimoms kartoms, užtikrinti tvarų jos naudojimą ir skatinti investicijas į žaliąją ekonomiką. Kartu su Paryžiaus klimato susitarimu ji sudaro sąlygas iki 2050 m. sukurti klimatui neutralų, gamtai palankų ir atsparų pasaulį. Pabrėžiama ir tai, kad Kunmingo ir Monrealio susitarimas paspartins plataus masto šios srities politiką visame pasaulyje ir sutelks biologinei įvairovei skirtą finansavimą iš visų šaltinių – tai yra 200 mlrd. dolerių per metus iki 2030 m. Juo pasaulio bendruomenė įsipareigoja imtis gamtos apsaugos ir atkūrimo bei taršos šalinimo veiksmų, pavyzdžiui, tokių, kurie yra ir Europos žaliojo susitarimo dalis. Taip bus užtikrinta, kad gamta ir toliau palaikys visuomenę, ekonomiką ir bendruomenes ateinančiais dešimtmečiais. Dėl ko sutarta? Visų pirma, Kunmingo ir Monrealio susitarime nutarta iki 2030 m. atkurti 30 proc. nualintų ekosistemų visame pasaulyje (sausumoje ir jūroje), taip pat apsaugoti 30 proc. teritorijų (sausumos, vidaus vandenų, pakrančių ir jūrų). Be to, numatyta sustabdyti žinomų rūšių nykimą ir iki 2050 m. dešimt kartų sumažinti visų rūšių (įskaitant nežinomas) išnykimo riziką bei greitį.

Taip pat sutarta iki 2030 m. bent 50 proc. sumažinti pesticidų keliamą pavojų ir į aplinką patenkančių maistinių medžiagų kiekį, sumažinti taršos riziką ir neigiamą taršos iš visų šaltinių poveikį iki biologinei įvairovei bei ekosistemų funkcijoms nekenksmingo lygio. Be to, numatyta iki 2030 m. sumažinti pasaulinį vartojimo pėdsaką, be kita ko, gerokai sumažinant perteklinį vartojimą ir atliekų susidarymą bei perpus sumažinant maisto atliekų kiekį, tvariai valdyti žemės ūkio, akvakultūros, žuvininkystės ir miškininkystės plotus bei gerokai padidinti agroekologijos ir kitų biologinei įvairovei palankių praktikų mastą.

„Ši konferencija – tai mūsų galimybė sustabdyti naikinimo orgiją.“ Antonio Guterresas „The Guardian“ publikacijoje pabrėžiama ir tai, kad konferencijos metu kone daugiausia dėmesio skirta vietos gyventojų teisėms. Šio dešimtmečio biologinės įvairovės išsaugojimo ir atkūrimo tiksluose vietos gyventojai paminėti 18 kartų, o tai aktyvistai vadina istorine pergale. Keletas mokslinių tyrimų parodė, kad vietos tautos yra geriausios gamtos saugotojos, sudarančios 5 proc. žmonijos, bet saugančios 80 proc. biologinės įvairovės Žemėje. Nuo Brazilijos iki Filipinų čiabuvių tautos patiria žmogaus teisių pažeidimus, smurtą ir žemių užgrobimus. Dokumente aiškiai įvardyta, kad jei norime imtis realių veiksmų biologinės įvairovės srityje, šį dešimtmetį vietinių gyventojų vadovaujami išsaugojimo modeliai turi tapti norma. Taip pat sutarta ir dėl aplinkai žalingos subsidijų reformos. Šiais metais atlikto tyrimo duomenimis, pasaulis kasmet išleidžia mažiausiai 1,8 mlrd. dolerių vyriausybių subsidijoms, dėl kurių naikinama laukinė gamta ir šyla klimatas. Reformų dėl aplinkai žalingų subsidijų nebuvimas buvo pagrindinė praėjusio dešimtmečio biologinės įvairovės tikslų nesėkmė. Be jau įvardytų susitarimų, pakte reikalaujama, kad vyriausybės užtikrintų, jog didelės ir tarptautinės bendrovės atskleistų savo riziką, sąsajas ir poveikį biologinei įvairovei. JT duomenimis, maždaug pusė pasaulio BVP priklauso nuo sveiko gamtos pasaulio funkcionavimo, o biologinės įvairovės nykimas sparčiai populiarėja tarp įmonių rizikos veiksnių. Kelios šalys jau rengia tvarios gamybos taisykles, taikomas įvairiems produktams – nuo palmių aliejaus iki kaučiuko. Panašu, kad po Kunmingo ir Monrealio pakto šios taisyklės bus plečiamos. „Su gamta elgiamės kaip su tualetu“ JT generalinis sekretorius A. Guterresas teigia, kad pirmadienį 3 val. ryto Monrealyje vykusioje JT biologinės įvairovės konferencijoje COP15 delegatai susitarė dėl naujos pasaulinės biologinės įvairovės strategijos.

„Ši konferencija – tai mūsų galimybė sustabdyti naikinimo orgiją. Nuo nesantaikos pereiti prie harmonijos ir imtis ambicingų veiksmų, kurių reikalauja iššūkiai. Tarptautinės korporacijos pildo savo bankų sąskaitas, tuo pat metu tuštindamos mūsų pasaulio gamtos išteklius. Ekosistemos tapo pelno vietomis. Dėl mūsų begalinio apetito nekontroliuojamam ir nevienodam ekonomikos augimui žmonija tapo masinio išnykimo ginklu. Su gamta elgiamės kaip su tualetu ir galiausiai vykdome savižudybę pagal įgaliojimą“, – COP15 atidarymo kalboje sakė A. Guterresas.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/tvarilietuva/aplinka/bandymas-stabdyti-planetos-naikinimo-orgija-priimtas-istorinis-susitarimas.d?id=92091135

 

Naujoje AidWatch ataskaitoje: Europos paramos vystymuisi reikia kur daugiau

2021 m. ES paramai vystymuisi skyrė iš viso 65,5 mlrd. eurų, o tai sudaro 43 % visos pasaulyje valstybių suteiktos paramos vystymuisi ir humanitarinei pagalbai (toliau taip pat vadinama oficialia parama vystymuisi, sutrumpintai — OPV).

Nors Europos Sąjunga (ES) ir toliau išlieka didžiausias pasaulyje vystymosi rėmėjas, pranokdama JAV, Japoniją, Jungtinę Karalystę ir Kanadą, ES parama sudaro tik 0,48 % bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP).

Lietuva paramai vystymuisi ir humanitarinei pagalbai 2021 m. skyrė iš viso 70 milijonų eurų. Didžioji paramos dalis, 55 milijonai eurų buvo perduota panaudoti tarptautinėms institucijoms. Iš visos paramai skirtos sumos, Lietuva panaudojo šeštadalį, tai yra 15 milijonų eurų.

CONCORD AidWatch

Europos NVO skėtinė organizacija CONCORD paskelbė savo naująją 2022 m. pagalbos vystymuisi stebėjimo ataskaitą, AidWatch, kurioje visų pirma nagrinėjama Europos parama kovai su pandemija. Ataskaitoje nurodoma, kuriose srityse Europos vystymosi politiką reikia tobulinti. Trumpas atsakymas: beveik visur.

2019-2020 m. žiemą pasaulyje sparčiai išplitus koronos virusui, vystomasis bendradarbiavimas daugiausia buvo reakcija į pandemiją ir tiesioginių bei netiesioginių pasekmių, susijusių su sveikatos priežiūros sistemos perkrovomis, mokyklų uždarymu, kelionių ir pagrindinių teisių apribojimais. Pavyzdžiui, Ugandoje beveik dvejus metus buvo visiškai uždarytos mokyklos. Apskritai, Jungtinių Tautų (JT) skaičiavimais, dėl pandemijos apie 90 mln. žmonių nugrimzdo į didžiulį skurdą ir padidėjo pajamų nelygybė.

Iš tiesų greitai buvo pripažintas pasaulinis pandemijos ir jos padarinių poveikis, todėl iš pradžių padidėjo išlaidos vystomajam bendradarbiavimui ir humanitarinei pagalbai. Tačiau, kaip teigiama AidWatch ataskaitoje, pandemijai progresuojant, 2021 m. oficiali parama vystymuisi sumažėjo. ES ir jos valstybės narės daugiau dėmesio skyrė ekonomikai Europoje. Pagal dažnai skelbiamą pasaulinį šūkį „Galima padaryti daug geriau“, reaguojant į koronos pasekmes turėjo būti kuriamos darnesnės, atsparesnės ir įtraukesnės visuomenės, paramą veiklai visos ES valstybės skyrė gana vangiai.

Bent kol kas ES nepavyko pasiekti savo pačios nusistatytų paramos vystymuisi finansavimo tikslų. Tik keturios šalys (Liuksemburgas, Švedija, Vokietija ir Danija) praėjusiais metais pasiekė nusistatytą tikslą — skyrė OPV ne mažiau kaip 0,7 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). Ypač smarkiai parama vystymuisi ir humanitarinei pagalbai buvo sumažinta Graikijoje (minus 27 proc.), Švedijoje (minus 18 proc.), Nyderlanduose (minus 10,5 proc.) ir Bulgarijoje (minus 6,9 proc.).

Perteklinių vakcinų dovanojimas nėra tikra parama vystymuisi

ES yra viena iš pagrindinių pasaulinių imunizacijos pastangų finansuotojų, tiekianti didelius vakcinų kiekius tarptautiniams partneriams, įskaitant, pavyzdžiui, apie 250 mln. dozių Afrikos šalims iki 2021 m. pabaigos. ES valstybės narės taip pat skyrė 2,4 mlrd. eurų tarptautiniam imunizacijos aljansui COVAX. AidWatch ataskaitoje teigiama, kad ES valstybės narės sukaupė 3,5 karto daugiau vakcinų, nei joms reikėjo. 2021 m. rugpjūtį ES jau paskelbė, kad pasiekė 70 proc. skiepijimo tikslą. Tačiau dėl to, kad buvo nupirktos beveik visos vakcinos, neturtingesnės valstybės negalėjo įsigyti pakankamo vakcinų kiekio. Galiausiai ES ir jos valstybės narės padovanojo dalį perteklinių dozių (kai kurios iš jų, tiesa, jau baigiantis jų galiojimo terminui), kurios savo ruožtu buvo deklaruojamos kaip parama vystymuisi ir įtrauktos į EBPO oficialią paramos statistiką. AidWatch ataskaitoje paaiškinama, kodėl tai nėra tikra parama.

Ataskaitoje daroma išvada, kad vienas iš šešių eurų, kuriuos ES ir jos valstybės narės nurodo kaip parama, iš tikrųjų neturėtų būti laikomas tikra parama. AidWatch ataskaitoje šios lėšos vadinamos „išpūsta parama“, ar padidinta parama vystymuisi. Palyginus su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, išaugo padidintos paramos vystymuisi dalis. Be perteklinių vakcinų dovanojimo, AidWatch ataskaitoje prie padidintos paramos priskiriamos šios išlaidų kategorijos: išlaidos pabėgėliams Europos šalyje, išlaidos studentams iš besivystančių šalių Europos šalių universitetuose, skolų ir palūkanų mokėjimai už paskolas nurašymas bei pinigai, skirti sumokėti už produktus ar paslaugas iš paramą teikiančios šalies.

Lyginant su kitomis ES šalimis, Lietuva bent iki šiol savo paramos vystymuisi labai smarkiai nedidino: 2020 m. parama buvo padidinta 7 proc. dvišalės paramos, dukart mažiau nei ES vidurkis. Tačiau nuo 2021 m. vidurio staiga išaugo pabėgėlių Lietuvoje skaičius. Priskiriant išlaidas jiems išlaikyti prie paramos vystymuisi smarkiai padidinama netikra parama. Lietuvai būtų geriau susilaikyti nuo šio blogo kitų šalių pavyzdžio tokiu būdu didinti paramos vystymuisi skaičius, nei vėliau taisyti įpročiu tapusią praktiką.

ES ir jos valstybės narės turi būti solidaresnės su pasaulio valstybėmis

Deja, šiomis aplinkybėmis darnaus vystymosi tikslų (DVT) įgyvendinimas taip pat klostosi vangiai. Po koronos pandemijos pirmą kartą per beveik 25 metus išaugo žmonių, gyvenančių itin dideliame skurde, skaičius. AidWatch ataskaitoje teigiama, kad Europos vystomajam bendradarbiavimui ir humanitarinei pagalbai ypač sunku pasiekti skurdžiausius pasaulio žmones.

Ataskaitoje teigiama, kad, žvelgiant iš vystymosi perspektyvos, patirtis kovojant su koronos pandemija rodo, kad ES šalys daugiau siekia savo interesų, o pasaulinis solidarumas yra antraeilis ir oportunistinis. Deja, panašu, kad ši patirtis kartojasi ir per dabartinę energetikos ir maisto krizę.

Dėl ES sutelktos paramos besipriešinančiai Ukrainai, Rusija smarkiai apribojo dujų paradavimą. ES šalys staiga tapo priverstos ne tik sumažinti dujų vartojimą, bet ir ieškoti naujų tiekėjų. Ironiška, bet karo prieš Ukrainą netiesioginė pasekmė — ES atsigręžia į Afriką, kurios šalys išsiderės daugiau investuoti į jų energijos gamybą, infrastruktūros plėtrą bei šalies gerovę.

 

2022 m. “AidWatch” ataskaitą galite atsisiųsti iš šios nuorodos: https://aidwatch.concordeurope.org/2022-report/

Parengė Julius Norvila

Putinizmas pilietinę visuomenę traktuoja kaip „penktąją koloną“, kuri silpnina valstybę.

ESBO (Organisation for Security and Co-operationin Europe) konferencijoje prof. Angelika Nussberger, buvusi Europos Žmogaus Teisių Teismo pirmininko pavaduotoja, pristatė ataskaitą apie Rusijos pilietinę visuomenę. Ataskaita buvo parengta kaip 1991 m. ESBO Maskvos mechanizmo, leidžiančio patikrinti, ar laikomasi įsipareigojimų pagal vadinamąjį žmogiškąjį aspektą, dalis. A.Nussberger tyrė, kas nulėmė politinių teisių ir laisvių apribojimus Rusijoje, teisinės valstybės standartus ir nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklos galimybių sąlygas. Rengiant ataskaitą, Rusija atsisakė bendradarbiauti – neatsakė į laiškus, nesudarė galimybių apsilankyti šalyje; su prof. A.Nussberger bendradarbiavo tik nepriklausomi Rusijos aktyvistai.

Prof. A.Nussberger pranešimas yra svarbus norint suprasti padėtį Rusijoje ir atsakyti į klausimą, ar yra galimybė užbaigti laikotarpį vadinamą putinizmu ir pereiti prie racionalios demokratijos principų. Tai priklausys nuo pilietinės visuomenės tvirtumo atsilaikyti bei ryžto susitelkti.

Rusijoje pilietinės visuomenės organizacijos įvardijamos „penktąja kolona“.

A.Nussberger ataskaitoje išsamiai aprašoma pokyčių raida 90-aisiais, o ypač per pastaruosius 10 metų Rusijoje. Lūžio taškas yra įvykiai Bolotnaya aikštėje Maskvoje 2012 m. Agresyvus demonstracijos išvaikymas bei dalyvių suėmimas atskleidė Rusijos Federacijos valdžios požiūrį į nepriklausomas NVO ir žiniasklaidą. Po to sekė valdžios centralizacijos viename politiniame centre procesas. Visuomenės organizacijos neteko finansinės paramos iš nepriklausomų šaltinių, ypač iš užsienio. Joms buvo nurodyta apibūdinti save kaip „užsienio agentes“, kurias kruopščiai tikrino valstybės tarnybų pareigūnai. Žodžio laisvę pradėta riboti kuriant teisės aktus, neva tai kovojant su fake news ar ekstremistiniais šūkiais, siekiant apsaugoti įslaptintą informaciją, apginti istorinę atmintį ir religinius jausmus bei uždrausti ne hetero santykių propagandą.

Rusijos valdžia įvedė taisykles, ribojančias nepriklausomos žiniasklaidos laisvę. Kai kurios žiniasklaidos priemonės buvo įvardytos nepageidaujamomis šalyje ar ekstremistinėmis. Susirinkimų įstatymas buvo pakeistas net 13 kartų, o COVID-19 tapo patogiu įvairių represijų naudojimo pateisinimu.

Ataskaitos autorė daro išvadą, kad vyriausybė pilietinę visuomenę laiko „penktąja kolona“, tai yra žmonių grupės ar organizacijos, vykdančios priešišką ir kenkėjišką veiklą valstybės viduje, taip pat slaptieji agentai, diversantai, provokatoriai ar teroristai. Toks požiūris neatitinka ESBO standartų.

Pranešimas svarbus Lietuvai

Ataskaitos skaitymas sutampa su Timothy Snyder teiginiais, išdėstytais knygos The Road to Unfreedom. 2018 m. T. Snyderis aprašė, kaip autoritarizmas grįžo į Rusiją, kokius metodus naudojo, kokią reikšmę turėjo kovos Donbase bei Krymo aneksija, kam reikėjo politinių žmogžudysčių bei kokiais būdais Putino režimas užsitikrino sau paramą ir simpatijas Vakarų šalyse. 2022-aisiais, tai yra po ketverių metų, reikalai atrodo visiškai kitaip. V. Putino bendradarbiavimas su Vakarais žlugo (tiesa, kai kuriose Vakarų šalyse jis vis dar turi rėmėjų), o represijos nukreiptos prieš visuomenės organizacijas pasidarė dar nuožmesnės. Be to, prof. A.Nussberger išsamiai paaiškina, kaip prasidėjus karui režimas dar labiau su griežtino savo veiksmus prieš pilietinę visuomenę.

Pavyzdžiui, priimti įstatymai, numatantys kriminalinę atsakomybę už bet kokią karo kritiką, areštą už demonstracijas už taiką, net jei būtų tik vieno žmogaus demonstracija.

Pranešimas svarbus ir Lietuvai. Pirma, geopolitinės padėties ir saugumo labui turėtume kruopščiai ištirti viską, kas susiję su Rusijos vidaus padėtimi. Antra, Lietuvoje bus vis daugiau žmonių iš Rusijos, ieškančių čia prieglobsčio.

Rusijos gyventojų reakcija į šalyje paskelbtą „ribotą“ mobilizaciją atskleidžia, kad daug žmonių norės išvykti iš Rusijos. Ataskaita gali būti naudinga Lietuvos institucijoms ir tarnyboms vertinant, ar asmuo, prašantis tarptautinės apsaugos, iš tikrųjų dalyvavo nepriklausomos pilietinės visuomenės veikloje. Trečia, pranešime ESBO valstybės narės raginamos teikti paramą nepriklausomoms organizacijoms iš Rusijos. Vilniuje ir Rygoje kuriasi Rusijos svarbiausių nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų biurai.

Kiek laiko truks pasipriešinimas?

Į ataskaitą turėtume pažvelgti ir iš kitos perspektyvos. Pastarojo 10 metų pokyčiai Rusijoje yra nuožmių represijų, suvaržymų, požiūrio į ir santykio su pilietine visuomene pokyčių kronika.

Lietuvoje pilietinės visuomenės organizacijos daugiausia atsirado tik nuo devyniasdešimtųjų vidurio. Per pastaruosius du dešimtmečius šių organizacijų įtaka nedidėjo. Visuomeninių tarybų prie valstybinių institucijų vaidmuo nėra būti konstruktyviu partneriu, atvirkščiai — sustiprinti vadovaujantį centrinės valdžios institucijos vaidmenį. Išskyrus sostinę, nevyriausybinių organizacijų veikla dažniausiai apsiriboja socialinėmis ar specialių grupių užimtumo organizavimo paslaugomis bei vietos bendruomenės lygio aplinkosaugos klausimais, bet tik ne konstruktyviu dialogu su savivaldybės taryba. Lietuvoje nėra įstatymų, kurie įpareigotų valstybės institucijas vadovautis subsidiarumo principu ir bendradarbiauti su visuomenės organizacijomis. Viešųjų diskusijų erdvė ir finansinės paramos šaltiniai visuomenės organizacijoms Lietuvoje yra labai skurdūs.

Per nacionalines šventes sostinės prospektu paraduojantys ultra dešinieji aktyvistai nesulaukia žmogaus teisių institucijų dėmesio nei įvertinimo. Teisė užrašyti oficialiuose dokumentuose originalią savo giminės pavardę, vaiko vardą sprendžiama pagal sovietinį piliečių skirstymą į etnines grupes, bet ne žmogaus teisių pagrindu. Lyčiai neutralios partnerystės projektas Lietuvos Respublikos Seime nesulaukia savo eilės.

Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje išaugo nauja karta, kuri naudojasi niekada anksčiau Lietuvoje neturėtomis asmens laisvėmis, kaip antai, galimybė naudotis užsienio šalių universitetų stipendijomis, karjeros užsienyje galimybėmis. Tuo pačiu atsirado „antroji“ Lietuva, žmonės, kurie turi mažai galimybių susikurti čia sau geresnį gyvenimą, kaip antai, įsigyti būstą, išauginti vaikus. Akistatoje su totalitarizmu, liberalios demokratijos principus gintų tik nedidelė visuomenės dalis.

Lietuvos politinės ir socialinės institucijos vis dar atlaiko spaudimą. Tačiau skaitant A.Nussberger ataskaitą kyla klausimas, kiek dar ilgai Lietuvoje truks šis atsparumas? Lietuvos pilietinė visuomenė su savo racionalios demokratijos organizacijomis yra įstrigusi ankstyvojo vystymosi stadijoje, tai yra jos įtaka nedidėja. Kita vertus, konservatyvios ir patriarchalinės pakraipos „šeimos gynimo“ renginiai patraukia vis daugiau atrodytų šiaip jau nuosaikių pažiūrose šalies gyventojų. Sumažėjus Europos Sąjungos bei NATO paramai ir įtakai, užsidarius karjeros ES ir NATO institucijose galimybėms, ar čia būtų paisoma liberalios demokratijos ir žmogaus teisų principų?

Prieš 10 metų, kai Bolotnaya aikštėje buvo vaikomos demonstracijos, dar galima buvo gana laisvai keliauti į Rusiją ir bendradarbiauti su nepriklausomomis socialinėmis organizacijomis. Autoritarinė valdžia palaikė normalios valstybės ir civilizuotos visuomenės įvaizdį. Dabartinėje Rusijoje įsigalėjo nauja sistema – putinizmas. Turime diskutuoti ir suprasti, kas vyksta ir Lietuvos viešoje erdvėje, bei gebėti priešintis, kad totalitarinis valdymo būdas neįsitvertinų ir pas mus.

Parengė Julius Norvila

Tesktas parengtas pagal Przełomem dla putinizmu były wydarzenia w 2012 roku. Potem już poszło

Fair trade siekia apriboti neteisingus, neetiškus bei nehumaniškus korporacijų, siekiančių maksimizuoti pelną, veiksmus besivystančiose šalyse.  Dėl nesveikos rinkos, augintojų nežinojimo ar neraštingumo, vabzdžių, ligų ar klimato sąlygų,- kavos, bananų, kakavos ir kitų plačiai naudojamų žemės ūkio produkcijos iš besivystančių kraštų augintojai gauna itin mažą atlygį, kas sąlygoja jų skurdą.

2021 m. LIETUVOJE buvo galima įsigyti net 870 Fairtrade produktų! Pavaišinkime jais savo artimuosius.

Isobel Koshiw, „The Guardian“, 2022 m. liepos 1 d.

Tūkstančiai neformalių bendruomenės grupių ir nevyriausybinių organizacijų teikia „beveik visą“ humanitarinę pagalbą karo pabėgėliams šalies viduje, tačiau iš didžiųjų tarptautinių humanitarinės pagalbos organizacijų gauna tik 0,24% Ukrainos vardu surinktų pinigų

Talina Žarikova pirmą kartą susitiko su žmonėmis, pabėgusiais nuo kovų Donbase, slėptuvėje netoli jos buto Dnipro mieste, kai tik prasidėjo invazija. Kurį laiką ji ir jos kaimynai priimdavo pabėgėlius savo butuose. Tačiau greitai atvyko daugiau žmonių, nei jie galėjo apgyvendinti. Tuomet Žarikova pradėjo rūpintis apleistos ligoninės, esančios priešais jos gyvenamąjį kvartalą, atnaujinimu.

Žarikova, jos kaimynai, kiti Dnipro gyventojai, bei tie, kurie pabėgo nuo kovų, ėmėsi renovuoti pastatą, kuris jau dešimtmetį stovėjo apleistas. Dabar įvairiuose įsteigtos prieglaudos kambariuose, žinomuose kaip „Geras meilėje“, gyvena 240 žmonių, ir jie sako, kad vietos atsirastų dar šimtui.

Prieglauda yra viena iš daugiau nei šešiasdešimties, kurias Dnipro gyventojai įsteigė evakuotiesiems. Kaip pirmasis santykinai saugus miestas už fronto linijos, Dnipro tapo Ukrainos pagalbos teikimo centru. Tūkstančiai miesto gyventojų dėl karo neteko darbo ir įsitraukė į savanorystę.

Kaip ir kiti Dnipro savanoriai, Žarikova sakė, kad finansinė našta yra didžiulė. “Miesto valdžia nepadėjo, todėl pirmą mėnesį juos visus maitinau savo pinigais. Mano vyras kovoja fronte, o aš išėmiau iš banko sąskaitos visus savo pinigus kiek tik turėjau”, – sakė buvusi viešbučio vadovė Žarikova.

Einamosios prieglaudos sąskaitos yra per 2 500 eurų per mėnesį. Kad tiek daug surinktų, savanoriai renka pinigus iš pažįstamų.. Vienas iš savanorių yra Ukrainos televizijos laidų vedėjas ir komikas Jefimas Konstantinovskis. Jis pasinaudojo savo „Instagram“ profiliu, kad surinktų pinigų iš draugų ir vietos verslo kompanijų naujai virtuvei ir vaikų žaidimų aikštelei įrengti. Tačiau kol kas naujoji virtuvė yra nenaudojama, nes dujos tapo per brangios.

Nuo vasario mėnesio su Ukraina susijusioms tarptautinėms humanitarinio reagavimo organizacijoms buvo paaukota per 2,5 milijardo eurų – tai yra daugiau, nei bet kuriai kitai šių metų krizei. Tačiau neseniai atliktoje „Humanitarinių rezultatų” apžvalgoje, skelbiama, kad apie 85 proc. surinktos paramos dabar priklauso tarptautinėms pagalbos organizacijoms, kurių reta kuri iš viso veikia Ukrainoje ir iki šiol nepanaudojo didžiosios dalies surinktų pinigų.

Ataskaitoje nustatyta, kad „neformalias“ Ukrainos savanorių grupes ir NVO, teikiančias „beveik visą“ humanitarinę pagalbą, kol kas pasiekė tik 0,24 proc. – arba 6,2 mln.

Tarptautinėms pagalbos organizacijoms invazija į Ukrainą tapo iššūkiu – tai šalis, kur pilietinė visuomenė yra aktyvi, o valstybės institucijos veikia kaip įprasta. Pagalbos veikloje aktyviai dalyvauja apie 2 000 Ukrainos NVO, iš kurių 1 700 užsiregistravo jau po Rusijos visa apimančios invazijos. Taip pat yra tūkstančiai neoficialių savanorių grupių, įprastai veikiančių savo bendruomenėse, skelbia „Humanitariniai rezultatai“.

Remiantis šia ataskaita, grynųjų pinigų pervedimas Ukrainos pagalbos iniciatyvoms turėtų būti akivaizdžiu pirmuoju žingsniu siekiant pasiekti tuos, kuriems pinigų labai reikia. Tačiau vietoj pinigų, pagal vidaus tvarką reikalaujama, kad gavėjai būtų išmokyti tam tikrų principų ir standartų. Pavyzdžiui, viena pinigus dalijanti organizacija reikalauja iš pareiškėjų pateikti išsamius auditus, kuriuos atlikti gali užtrukti tris mėnesius.

Ataskaitoje taip pat nustatyta, kad fizinės darbuotojų rizikos neįvertinimas bei planų force majore atveju stygius reiškia, kad, praėjus keturiems karo mėnesiams, tarptautinės organizacijos dar tik pradeda savo veiklą Ukrainoje, o jų veiklos apimtys tebėra ribotos. Nors reklaminėje tarptautinių paramos rinkimo organizacijų medžiagoje apie tai beveik neužsimenama.

„Mane labiausiai pribloškė tai, kad pirmieji gelbėtojai kreipėsi į rėmėjus, nepriklausančius humanitarinės pagalbos sektoriui… nes šie buvo operatyvesni”, – sakė Abby Stoddard, „Humanitariniai rezultatai“ įkūrėja ir viena iš ataskaitos autorių. Nors įprastai manoma, kad būtent humanitarinės pagalbos organizacijos sugeba reaguoti pirmosios.“

Ukrainos savanoriai įsijungė į veiklą neturėdami beveik jokios apsaugos ir mokymų ir ėmėsi pavojingo darbo priešakinėje fronto linijoje. Dnipro miesto sekmininkų bažnyčia, kurioje nuo kovo mėnesio apsistojo apie 12 000 žmonių, yra viena iš dešimties grupių, reguliariai vykstančių į fronto linijos rajonus evakuoti žmonių. Karo pradžioje sekmininkų bažnyčios savanoriai bandė dirbti netgi priešo okupuotoje teritorijoje.

„Pirmąją karo savaitę mūsų bažnyčios savanoriai bandė evakuoti žmones iš okupuotų teritorijų“, – sakė atsidavęs bažnyčios narys Volodymyras Rudolfas, kuris pirmasis nusprendė apgyvendinti evakuotuosius. „Bet tas „eksperimentas“ buvo sustabdytas beveik iš karto, kai praradome ryšį su mūsų savanoriais. Nuo to laiko mes iš jų nieko negirdėjome.“

Neformali 20 kaimynų grupė Sievierodonecke kovo pabaigoje gyventojams pradėjo dalinti maistą ir būtiniausias reikmenis, tačiau greitai suprato, kad reikia įkurti miesto maisto atsargų bazę. Pusė grupės persikėlė į Dnipro. Keliaujant autostrada, jie buvo apšaudomi.

Jevhen Dubovikov, vienas iš Sievierodonetsko savanorių, persikėlusių į Dnipro, sakė, kad rėmėjų parama baigėsi gegužės pradžioje. Paaštrėjus kovoms, jis prarado ryšį su savo grupės dalimi pasilikusia Sievierodonecke.

Dabar jis retkarčiais naudojasi savo furgonu kad nuvyktų į kitus priešakinių linijų miestus Donbase, kartais padedamas tarptautinės organizacijos „World Central Kitchen“, kuri veikia per vietinius savanorius ir yra viena iš labiausiai žinomų tarptautinių NVO Ukrainoje.

„Humanitarinių rezultatų“ autorių pristatomasis straipsnis atkreipia skaitytojų dėmesį į tai, kad Raudonasis Kryžius buvo įkurtas 1859 m. remiantis idėja sustiprinti pirmuosius į krizę reaguojančius asmenis, kurie įprastai yra kaimynai ir vietos organizacijos, tačiau dabar Raudonojo Kryžiaus organizacija žlugdo šias grupes.

Pristatomasis straipsnis taip pat atkreipia dėmesį į įtampą tarp tarptautinių pagalbos organizacijų, kurios siekia išlikti neutralios, kad galėtų pereiti per fronto liniją, ir į tai, kad daugelis Ukrainos organizacijų mano, jog parama Ukrainos kariuomenei, ginančiai savo šalį, yra būtina šioje humanitarinėje krizėje.

Neutralumo išlaikymas, pasak ataskaitos autorių, tikriausiai bus pagrindinis tarptautinių organizacijų veiklos principas.

Liudmila Čerkez, viena iš judraus, daugiaaukščio Dnipro savanorių centro, koordinuojančio šimtus projektų visame mieste, lyderių, sakė, kad jie „pradėjo nuo paramos kariuomenei, kad nebūtų pabėgėlių“, tačiau dabar jie teikia paramą kaip kariuomenei, taip ir pabėgėliams.

Vienas iš pavyzdžių yra populiari Ukrainos komikų grupė, žinoma pavadinimu „Gyvenk džipe“, įkūrė fondą tiekti įrangą kariuomenei rinkti lėšas iš savo 640 000 YouTube prenumeratorių.

Naudodamiesi žiūrovų aukomis, jie pirko viską, ko tik gali prireikti kareiviui, išskyrus sunkiąją techniką ir ginklus: nuo kojinių, batų, treniruoklių iki „Starlink“ sistemų ir daugiau nei tuzino netrukus Europoje uždraustų dyzelinių automobilių. Tada jie pristato daiktus kariams.

„Daiktai, kuriuos gauname, kartais yra tokie modernūs, kad kariai mums skambina ir klausia, kaip tai panaudoti“, – juokavo Illia Lutsenko, aktorius iš komikų grupės.

Kitas aktorius, Ruslan Khabibullin, parodė mums „Telegram“ pokalbių su kareiviais ir brigadomis įrašus. Kai kurie iš jų nustojo atsakinėti į žinutes. Khabibullin pakėlė vieną iš aukštųjų technologijų naktinio matymo priedų snaiperiams, kuris buvo skirtas kariui, kuris, deja žuvo. Dabar jis laukia, kol atsiras naujas kandidatas.

Aleksai, kuri leidžia savanorių grupei naudotis jos buvusio kosmetikos tinklo biuro patalpomis, savanorystė kartais tampa nepakeliama. Ji ėmėsi tvarkyti karių prašymus, kurių skaičius, pasak jos, vienu metu gali siekti iki 300. „Aš nustojau bendrauti [su kareiviais] telefonu po to, kai vienas iš jų, kuriam gavome įrangą, mirė“, – sakė Aleksa, „man tai pasidarė nepakeliama.“

Išvertė ir parengė Julius Norvila

Birželio 28 dieną Užsienio reikalų ministerijoje įvyko tarptautinė konferencija „Lietuvos vystomojo
bendradarbiavimo politikos pokyčiai: kokios pažangos siekiame?“
Konferencijoje buvo diskutuojama apie Lietuvos pasirengimą narystei Ekonominio
bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Paramos vystymuisi komitete, įgyvendintas
vystomojo bendradarbiavimo teisines reformas, Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir
humanitarinės pagalbos fondą, Ukrainos atstatymo viziją bei galimą Lietuvos institucijų bei
visuomenės, ne pelno organizacijų bendradarbiavimą ir indėlį.
Konferencijoje dalyvavo ir pasisakė Lietuvos nacionalinių institucijų, EBPO, verslo bei ne pelno organizacijų atstovai ir darbuotojai. Diskusijose Litdea pasisakė dėl (1) didesnio dėmesio žmogaus teisėms EBPO demokratizacijos programos vystomojo bendradarbiavimo strategijoje ir praktinėje veiklose bei (2) dėmesio viešojo, verslo ir ne pelno organizacijų tarpsektoriniam bendradarbiavimui Ukrainos atstatymo vizijoje.
Iš patirties gerai žinoma, kad verslo kompanijų gebėjimas įsisavinti „didelius atstatymo programų pinigus“, pvz., finansų, statybos ar pramonės objektų projektuose, praturtina keletą žmonių, bet tuo pačiu sukuria socialinę nelygybę, išeikvoja išteklius ir užteršia gyvenamąją aplinką. Gerai žinoma, kad tos verslo kompanijos gali labai sėkmingai prisidėti prie vietos aplinkosaugos ar „minkštųjų“, socialinių problemų spendimo, bet tam jos turi turėti į ką „investuoti“ savo paramą. Tai yra, šalies atstatymui ir socialiniam vystymui būtinos bendruomenės, moterų, jaunimo ir t.t. organizacijos.
Tam, kad jos atsirastų ir veiktų reikia skirti pinigų, bet visų pirma reikia politikų strateginio
mąstymo bei paramos. Be tarpsektorinio institucijų, kompanijų ir ne pelno organizacijų
bendradarbiavimo, atstatymo projektai kainuoja daug daugiau, be to, spręsdami esamas problemas, sukuria naujas.
Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondo taryboje iš septynių narių vienas narys atstovaus nevyriausybines organizacijas. Pirmojoje tarybos kadencijoje į šias pareigas deleguota Marta Gadeikienė. Jos planuose — sutikti ir su Litdea vadovais tikslu išklausyti Litdea organizacijų narių lūkesčius bei pasiūlymus dėl NVO atstovo veiklos fondo taryboje.
2021-aisiais Lietuva vystomojo bendradarbiavimo tarptautinėms organizacijoms ir projektams skyrėiš viso EUR 70,44 mln., tai yra 0,13 proc. bendrojo vidaus produkto.

The loss of human capital in Ukraine | VOX, CEPR Policy Portal (voxeu.org)

Noam Angrist, Simeon Djankov, Pinelopi Goldberg, Harry Patrinos 27 Balandis 2022

 

Šis mokslinis švietimo ekspertų parengtas tekstas buvo parinktas publikuoti ir išverstas į lietuvių kalbą tam, kad, skirdami daug laiko ir pastangų darbui su pabėgėliais iš Ukrainos, pažvelgtume į pabėgėlių situaciją plačiau ir giliau ir kurtume ateities planus. Dauguma Litdea narių organizacijų veikia švietimo srityje. Karo metu, atrodo, švietimas yra itin nedėkingas užsiėmimas. Juo labiau turime geriau įvertinti švietimo svarbą, inicijuoti inovatyvius projektus, sugebėti įtikinti savo partnerius ir rėmėjus.

Straipsnį išvertė ir pritaikė Julius Norvila

 

Mokymo mokykloje sutrikimai dėl karo, pandemijų ar stichinių nelaimių gali turėti nuolatinį neigiamą poveikį mokymosi rezultatams. Šiuo straipsniu siekiama įvertinti mokymosi nuostolius, atsiradusius dėl Rusijos invazijos į Ukrainą. Lyginant padėtimi kaimyninėse šalyse iki pandemijos, buvo apskaičiuota, kad dabartiniu metu Ukrainos mokinių pasiekimai yra mažesni nei atsiliekančiose Europos šalyse. Mokyklinių klasių atidarymas Ukrainos pabėgėliams, internetinis ar papildomas mokymas arba mokymo programų pritaikymas pabėgėliams gali padėti sumažinti ilgalaikį karo sukeltą neigiamą poveikį.

Redaktorių pastaba: Šis straipsnis yra “Vox” diskusijų apie ekonomines karo pasekmes dalis.

Karo ar pilietinių konfliktų tyrimų metodika gali būti panaudojama įvertinti žmogiškojo kapitalo nuostolius dėl Rusijos invazijos (2022.02.24) į Ukrainą. Ichino ir Winter-Ebmer (2004) nustatė, kad Austrijos ir Vokietijos vaikai, kurie antrojo pasaulinio karo metu buvo dešimties metų amžiaus arba kurių tėvai dalyvavo kare, įgijo mažiau išsilavinimo nei vaikai iš karo nepaliestų šalių, tokių kaip Šveicarija ir Švedija. Karo paliesti, tiesiogiai ar per tėvus, vaikai patyrė didelį pajamų praradimą nuo 3% iki 4% per metus maždaug per 40 metų laikotarpį karui pasibaigus. Šis pajamų praradimas gali būti siejamas su per karą atsiradusiu išsilavinimo stygiumi. Naudodami duomenimis apie mokymąsi buvusioje Jugoslavijoje, Lai ir Thyne (2007) ir Eder (2014) teigia, kad vaikai, gimę ar augantys karinio konflikto metais, išauga mažiau produktyvūs.

Net ir mažesni mokymosi sutrikimai nei kad per karą, turi didelį neigiamą poveikį mokymuisi. Poveikis mergaitėms ir berniukams gali skirtis. 1992–1998 m. Tadžikistano pilietinio karo metu mokyklinio amžiaus mergaitės, gyvenusios nuo karo nukentėjusiuose regionuose, buvo mažiau linkusios baigti privalomą mokyklą nei to paties amžiaus mergaitės, gyvenusios regionuose, kurie buvo mažiau paveikti karinio konflikto (Shemyakina 2011). Ebolos krizės Siera Leonėje padarinių tyrimas atskleidžia, kad mergaičių, išgyvenusių karinį konfliktą, pasiekimai mokykloje krenta 16 procentinių punktų (Bandiera et al. 2019). Pavyzdžiui, 2005 m. šiaurės Pakistaną supurtė stiprus žemės drebėjimas. Po ketverių metų po šio žemės drebėjimo, vaikai iki trejų metų ženkliai atsiliko savo ūgiu, o 3–11 metų vaikai akademiniuose testuose surinko žymiai prastesnius balus (Andrabi et al. 2021).

Covid-19 pandemija sukėlė pasaulinį sutrikimą, kurio poveikį mokymuisi dabar bandoma įvertinti. Nyderlanduose, su gera mokyklų finansavimo sistema ir aukščiausiu pasaulyje plačiajuosčio interneto ryšio prieigos lygiu, o karantinas paskelbtas tik aštuonioms savaitėms, buvo atliktas tyrimas, (Engzell et al. 2021), kuris atskleidžia maždaug trijų procentilių taškų mokymosi praradimą. Šis praradimas prilygsta penktadaliui prarastų mokslo metų. Nuostoliai yra iki 60% didesni tarp mokinių iš mažiau išsilavinusių namų. Tai reiškia, kad mažiau išsilavinusių šeimų praradimai dėl pandemijos yra kur kas didesni, nei ką rodo bendra statistika.

Kiti mokyklų sutrikimų dėl Covid-19 praradimų skaičiavimai rodo, kad vidutiniškai nuostoliai Europoje sudarė apie trečdalį mokslo metų vertės (Donnelly et Patrinos 2021). Šalyse, kuriose uždarymo laikotarpiai yra ilgesni, pavyzdžiui, Lenkijoje, mokymosi nuostoliai reiškia, kad prarasta buvo vieneri mokslo metai (Jakubowski et al. 2022).

Mokymosi nuostoliai Ukrainoje

Pagal suderintų mokymosi rezultatų duomenis (Angrist et al. 2021), neseniai paskelbtus „Nature“, Ukrainos prieš COVID-19 pandemiją ir Rusijos invaziją mokinių pažangumas atitiko kaimynių šalių lygį, kaip antai, Bulgarijoje ir Kroatijoje.

Ukrainoje dėl Covid-19 mokyklos buvo uždarytos, arba jų darbas sutrikęs, 31 savaitę arba apie 7,75 mėnesio. Apskaičiuota, kad mokymosi praradimas, susijęs su taip ilgai trunkančiu mokyklų uždarymu, yra apie 20 balų, remiantis EBPO mokymosi vidurkiu per metus. Negana to, reikia pridėti dar du mėnesius dėl karo, kuris nesibaigia. Daugeliui Ukrainos mokinių prireiks daug daugiau laiko, kad sugrįžtų į klasę. Dėl karo Ukrainoje daugiau nei 7 milijonai ukrainiečių pabėgo į kaimynines šalis. Pabėgėliai tai visų pirma vaikai ir jų mamos, nes visi jaunesni nei 60 metų vyrai buvo pašaukti į kariuomenę. Šalies viduje perkeltų asmenų – tų, kurie buvo priversti palikti savo namus, bet pasilieka Ukrainoje – skaičius viršija septynis milijonus. Šie milijonai vaikų greičiausiai negrįš į mokyklą iki rudens, prarasdami mažiausiai penkis papildomus mėnesius mokyklos laiko.

Šis paprastas skaičiavimas rodo, kad mokymosi nuostoliai Ukrainoje gali siekti daugiau nei vienerius metus dėl užsitęsusių su pandemija susijusių uždarymų ir karo. Pagal suderintų mokymosi rezultatų įvertinimą, mokinių rezultatai gali sumažėti nuo 481 iki maždaug 451 balo, o tai yra nukristi į paskutinę vietą Europoje, kaip Moldovoje ir Armėnijoje. Ilgalaikis poveikis gali būti didelis, o dabartinio mokinio būsimi pajamų nuostoliai bus didesni nei 10% per metus.

Politikos pasekmės: švietimo teikimas laikinai perkeltiems vaikams

Ukrainos vaikų, kurie buvo perkelti iš savo namų, patirtis kelia daug nerimo. Netikrumas, kada ir kur jų šeimos vėl susijungs, tikrai atitolins bet kokius sprendimus dėl mokyklos lankymo. Nors švietimo įstaigų darbas karo metu yra sudėtingas, tyrimai atskleidžia keletą politikos sričių, kurios galima daug padaryti. Pirma, klasių ukrainiečių pabėgėliams atidarymas pasirinktose kaimyninių šalių mokyklose gali būti laikinas atsakymas, taip pat mokyklų išplėtimas tose Ukrainos dalyse, kur persikėlė daug šalies viduje perkeltų šeimų.

Antra, mokymas internetu, telefonu ar individualiai gali vykti bet kur ir duoti teigiamų rezultatų. Uždarius Covid-19 mokyklas Italijoje, pasirodė, kad universitetų savanorių teikiamas internetinis mokymas vidurinių mokyklų studentams yra veiksmingas: mokymasis padidėjo 0,26 standartinio nuokrypio (Carlana ir La Ferrara 2021), o vieneto kaina buvo 50 EUR. Panašūs teigiami internetinio eksperimento rezultatai buvo Ispanijoje (Gortazar et al. 2022), o JAV teigiamai įvertinta ekonomiškai efektyvi internetinė mokymo programa (Kraft et al. 2022).

Vietovėse su ribota interneto prieiga, pamokos telefonu pasirodė labai efektyvios: mokslo metų aukštos kokybė pasiekta vos už išleistą 100 JAV dolerių (Angrist et al. 2020a). Šis metodas buvo išbandytas keliose šalyse, kuriose mokymosi rezultatai yra panašūs ir ekonomiškai efektyvūs. Kai kuriose kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje, taip pat gali būti organizuojamas individualus mokymas. Šios pastangos papildytų Ukrainos ką tik pradėtą internetinę švietimo sistemą: visos Ukrainos internetinės mokyklos platformą.

Trečia, mokymo programų, įskaitant vadovėlių spausdinimą ukrainiečių kalba, pritaikymas šalyse, priimančiose pabėgėlius, kad kuo daugiau vaikų pabėgėlių gautų prieigą prie standartinio išsilavinimo, yra žingsnis į priekį. Tai daroma Vengrijoje ir Lenkijoje. Šis žingsniai nukreipti į ilgalaikį ukrainiečių šeimų buvimą užsienyje, bent jau šeimoms iš labiausiai nukentėjusių regionų.

Mokymas karo metu yra nedėkinga veikla, tačiau įmanoma rasti būdus, kaip mokyti ir tuo būdu mažinti žmogiškojo kapitalo nuostolius, kurie priešingu atveju dar labiau padidėtų ilgai po karo.

 

Nuorodos

Andrabi, T, B Daniels ir J Das (2021), „Žmogiškojo kapitalo kaupimas ir nelaimės: duomenys iš Pakistano žemės drebėjimo 2005 m.“, Žmogiškųjų išteklių žurnalas 56(6): 243-278.

Angrist, N, S Djankov, P Goldberg ir H A Patrinos (2021), „Žmogiškojo kapitalo tyrimai naudojant pasaulinius mokymosi duomenis“, Nature 592(7854): 403-408.

Angrist, N, P Bergman ir M Matsheng (2020a), „Mokyklos uždarymas: eksperimentinių tyrimų mokymosi praradimų naudojant „žemos technologijos“ pandemijos metu duomenys“, NBER dokumentas w28205.

Angrist, N, D Evans, D Filmer, R Glennerster, H Rogers ir S Sabarwal (2020b), „Kaip pagerinti švietimo rezultatus? 150 iniciatyvų palyginimas pasitelkiant naują mokymosi pakoreguotų mokslo metų metriką“, Londono ekonomikos mokykla, mimeo.

Bandiera, O, N Buehren, M Goldstein, I Rasul ir A Smurra (2019), „Jaunų moterų ekonominis gyvenimas Ebolos epidemijos metais: įgalinimo programos pamokos“, Londono ekonomikos mokykla, mimeo.

Becker, S (2022), „Istorijos pamokos mūsų atsakui į Ukrainos pabėgėlius“, VoxEU.org, kovo 29 d.

Carlana, M ir E La Ferrara (2021), „Atskirai, bet susieta: nuotolinis mokymas ir mokinių rezultatai COVID-19 pandemijos metu“, Londono ekonomikos mokykla, mimeo.

Donnelly, R ir H Patrinos (2021), „Mokymosi praradimas COVID-19 metu: ankstyvoji sisteminė peržiūra“, Perspektyvos (17): 1-9.

Eder, C (2014), „Naujos kartos perkėlimas ir švietimas: duomenys iš Bosnijos ir Hercegovinos“, IZA Darbo ir vystymo žurnalas 3 (1): 1–24.

Engzell, P, A Frey and M Verhagen (2021), „Mokymosi praradimai dėl mokyklų uždarymo COVID-19 pandemijos metu“, PNAS 118(17): 376-418.

Gortazar, L, C Hupkau ir A Roldan (2022), „Internetiniai mokymo darbai: eksperimentiniai duomenys iš darbo su pažeidžiamais vaikais programos“, ESADE ekonominės politikos centras ir viešosios politikos mokykla, Ispanija, darbo dokumentas Nr. 2.

Ichino, A ir R Winter-Ebmer (2004), „Ilgalaikės švietimo dėl Antrojo Pasaulinio karo išlaidos“, Darbo ekonomikos žurnalas 22 (1): 57–87.

Justino, P (2022), „Karas Ukrainoje: gyventojų pažeidžiamumas, atsparumas ir pasipriešinimas“, VoxEU.org, 2022, balandžio 14 d.

Kraft, M, J List, J Livingston ir S Sadoff (2022), „Koledžo savanorių internetinis mokymas: eksperimentinės programos duomenys“, „American Economic Review: Papers & Proceedings“.

Lai, B ir C Thyne (2007), „Pilietinio karo poveikis švietimui, 1980–1997“, Journal of Peace Research 44(3): 277–292.

Shemyakina, O (2011), „Ginkluoto konflikto ilgalaikis poveikis mokykloje: Tadžikistano rezultatai“, Ekonomikos vystymosi žurnalas 95(2): 186-200.

 

 

 

Labai džiaugiamės galėdami pristatyti asociacijos Litdea su partneriais iš Estijos ir Latvijos atliktu tyrimu apie Sąžiningos prekybos judėjimą. Tyrimą rasite čia:

Naudingos nuorodos/ skaitiniai – LITDEA

 

 

Esminės tyrimo išvados:

• Labiausiai „Fairtrade“ etiketę matė estai (63 proc.), Lietuvoje – tik 24 proc., o Latvijoje – 18 proc.
• Visoms šalims svarbiausi aspektai yra Fairtrade patikimumas ir tinkamas darbuotojų atlyginimas.
• Sąžiningos prekybos sistema labiausiai pasitiki lietuviai (73 proc. mano, kad sistema yra naudinga), o estų ir latvių pasitiki tiki tik 56-57 proc.
• Sąžiningos prekybos ženklu pažymėtus produktus daugiausia perka estai (perka 27 proc.), mažiau lietuviai – 17 proc. bei latviai – 13 proc.
• Žmonės perka „Fairtrade“ ženklintus produktus daugiausia dėl sekančių priežasčių: jie žino, kad tai pagerina žmonių gyvenimą besivystančiose šalyse; jie gaminami remiantis aplinkos tvarumo principais; taip pat todėl, kad jie pasitiki „Fairtrade“ principais.
• Populiariausios priežastys nepirkti Faitratde atrodo yra „Juos sunku rasti/pastebėti lentynose“ ir „Nekreipiu dėmesio į etiketę“.
• Vienos šalies anketoje trūko vieno atsakymo varianto, bet vis tiek atrodo, kad mokiniai tikrai nežino, ar jų šeimos/draugai naudoja Fairtrade ženklintus gaminius, bei ar jų šeimos/draugai visai nenaudoja.

• Labiausiai sąžiningos prekybos produktus ateityje yra pasirengę pirkti estai (75 proc.) ir latviai (71 proc.), trečioje vietoje – lietuviai (55 proc.).
• Visos šalys mano, kad sąžiningos prekybos koncepciją labiausiai turėtų remti verslas, kuris naudoja žaliavas iš besivystančių šalių.
• Estijos ir Lietuvos mokiniai labiausiai tiki, kad vartotojai gali daryti įtaką besivystančių šalių žmonių gyvenimui.
• Daugiausia informacijos apie sąžiningą prekybą mokiniai gavo iš mokyklos ir interneto, o toliau seka socialinė žiniasklaida
• • Latvijoje ir Estijoje Faitrade produkciją daugiausia perka 15-19 m., o Lietuvoje daugiausiai perka jaunesni moksleiviai.
    • Estijos studentai neturėjo tvirtos nuomonės ir dažnai rinkdavosi „greičiau taip, nei…“ atsakymus. Nepaisant to, jie dažniausiai sutikdavo su teiginiais

    (ar teiginiai buvo apie socialinę atsakomybę, ar vartotojai gali ką nors pakeisti ar pan.).

    • Estai taip pat yra matę Fairtrade ženklą daug daugiau nei jų bendraamžiai iš kitų Baltijos šalių, taip pat jie daugiausia perka Fairtrade ženklintus gaminius

    bei tai planuoja daryti ir ateityje.Tačiau estai daugiausiai netikėjo sąžiningos prekybos sistema lyginant su lietuvių ir estų mokiniais

    • Latvijos mokinia gavo mažiau informacijos Fairtrade tema ir mažiausiai matė Fairtrade etiketę, be to, tuos produktus perka mažiausiai. Latviai dažnai

    yra šiek tiek skeptiškesni nei estai ir lietuviai: ypač sprendžiant, ar vartotojai gali daryti įtaką besivystančių šalių gyventojams, ar kartu su estais

    ar sąžiningos prekybos sistema yra naudinga, ar tokia svarbi socialinė atsakomybė. Tačiau, kita vertus, jie ateityje nori pirkti daugiau Fairtrade produktų nei lietuviai,

    taip pat jiems buvo labai svarbu, kad verslas naudotų etiškai sertifikuotas žaliavas. Lietuviai labiausiai pasitiki sąžiningos prekybos sistema.

• 
  •  
    • Sąžiningos prekybos ženklu pažymėtus produktus lietuviai perka daugiau nei latviai ir mažiau nei estai, tačiau greičiausiai tuos gaminius ateityje norėtų

    pirkti mažiausiai. Atrodo, kad moteriškos lyties respondentai visose trijose šalyse labiau tiki sąžininga prekyba nei vyriškos ir yra labiau linkusios jas pirkti ateityje.

    • Atrodo, kad didžiausi atsakymų tarp lyčių skirtumai yra Estijoje, o mažiausiai – Latvijoje.
    • 15-19 m. visose trijose šalyse yra šiek tiek pesimistiškesni kalusimais, ar vartotojas gali daryti įtaką žmonių gyvenimui besivystančiose šalyse,

    jaunesni studentai šiek tiek labiau tiki sąžininga prekyba.

    • Įpročiai ir įsitikinimai 15-19 m. ir jaunesnių nei 15 m.asmenų gali labai skirtis įvairiose šalyse.

    Pavyzdžiui, 15-19 m. mokiniai Estijoje matė „Fairtrade“, tačiau Latvijoje ir Lietuvoje „Fairtrade“ yra matę daugiau jaunesni mokiniai;

  • Atrodo, Lietuvoje yra mažiausi amžiaus skirtumų.