Kartus vyno skonis
Lietuvoje, Pietų Afrikos vyno galima rasti ir įsigyti kiekvienoje gėrimų parduotuvėje. Tačiau mažai lietuvių įsivaizduoja, kaip atrodo vynuoges renkančių moterų darbo sąlygos. Kovoje už moterų teises jas remia projektas „Moterys ūkiuose“ (Women on Farms). Pasaulinės sąžiningos prekybos dienos – kuri minima kasmet antrąjį gegužės šeštadienį, 2023 m. gegužės 13 d. – proga pristatome šios NVO veiklą.
Prieš ir po apartheido
Įvairių vaisių, įskaitant vynuoges, ūkiai, iš kurių gaminami vynai, Pietų Afrikoje buvo įkurti jau seniai. Šalies su vergijos istorija bei vėlesne apartheido istorija, žmonių, kuriems priklausė kiti žmonės, palikuonys ir toliau valdė ūkius. Juodaodžių šalies gyventojų teisės buvo ribotos, įskaitant ir teisę į žemės nuosavybę. 4/5 žemės priklauso baltiesiems vyrams. Po ilgos pilietinės kovos su apartheidu, 1994 m. Pietų Afrikoje buvo atnaujinta konstitucija, pripažintos platesnės žmogaus teisės ir išplėsta demokratija.
Štai kodėl Žmogaus teisių organizacijos (Lawyers for Human Rights) teisininkai atliko tyrimą, kad išsiaiškintų, kurioms iš atskirties grupių gali prireikti ginti savo konstitucines savo teises. Viena iš jų buvo žmonės, dirbantys ūkiuose, nes iki šiol nebuvo taisyklių, reglamentuojančių savininkų ir žmonių, dirbančių vynuogynuose, santykius. Mažai buvo žinoma, kas ten vyksta, nes ūkiai buvo uždara aplinka, kurioje žemės šeimininkas primeta savo principus.
Renkant informaciją paaiškėjo, kad moterys yra labiausiai neapsaugotos ne tik nuo išnaudojimo, bet ir nuo kitų dalykų, pavyzdžiui, seksualinio smurto, ir būtent taip moterys daugiausia užsidirba pragyvenimui. 1996 m., siekiant paremti šias darbuotojas moteris, buvo įkurta nepriklausoma nevyriausybinė organizacija „Moterys ūkiuose“.
Akivaizdu, kad panaikinus Pietų Afrikoje apartheidą juodaodžių situacija šalyje ženkliai pagerėjo. Gyvename demokratinėje šalyje, turime konstituciją, kuri užtikrina asociacijų laisvę, profesines sąjungas bei nepriklausomą spaudą. Pietų Afrika yra išsivysčiusi ir gana turtinga šalis, ypač palyginus su kitomis Afrikos šalimis. Todėl gali būti sunku suprasti, kad dar daug ką reikia keisti, kad dar labai daug sunkiai dirbančių moterų skursta, – sako Colette Solomon, projekto „Moterys ūkiuose“ direktorė.
Toli gražu dar ne idealios sąlygos
Pietų Afrikoje minimalus atlyginimas yra 25 randai per valandą, tai yra mažiau nei 4 eurai. Vis dėlto, daug moterų negauna net ir taip jau mažo minimalaus darbo užmokesčio. Daug moterų negali užsidirbti tiek, kad užtektų pagrindiniam produktų krepšeliui parduotuvėje. Be to, dėl klimato kaitos darbas vynuogynuose tampa vis sunkesnis. Darbo daugiau ir jis sunkesnis, o atlyginimas – mažesnis.
Daugelis vynuogių ūkių neturi geriamojo vandens šulinių ir tualetų. Moterų apsauga nuo fizinio ir seksualinio smurto neveikia, o buities sąlygos primityvios. Dauguma ūkio darbuotojų šeimų gyvena apgriuvusiuose namuose, be elektros ir tekančio vandens.
O kur dar sveikatos paslaugų stygius. Iki poliklinikos reikia eiti pėsčiomis, o nuėjus ilgai laukti eilėje. Praktiškai nėra galimybių dirbti kitur nei vietos vynuogynas. Pietų Afrikoje nedarbas, priklausomai nuo regiono, svyruoja nuo 30 proc. iki 60 proc.
Vynuoges renkančių moterų darbo ir gyvenimo sąlygos išlieka sunkios, pokyčiai vyksta pernelyg lėtai. Bent jau pasikeitė nedarbo išmokų tvarka, kurios išmokomos ne derliaus nuėmimo, vynuogių skynimo metu. Vietos savivaldybės darbo departamentų atstovai atvyksta užregistruoti dirbančias moteris. Anksčiau jos pačios turėjo eiti per biurus kad užregistruotų pasikeitimus, kas užtrukdavo žymiai ilgiau, tuo pačiu vėluodavo ir išmokų išmokėjimas. Be to, minimalaus atlyginimo už darbą dydis buvo įrašytas į įstatymą.
– Tai, kad minimalus darbo užmokesti yra labai žemo lygio, per žemo, kad dirbanti moteris galėtų patenkinti svarbiausius savo ir vaikų poreikius, rodo, kad dabartinė šalies vyriausybė nesistengia. Vyriausybės ministrai prisibijo konfrontuoti su darbdaviais. Taip yra ir kitose srityse. Jei ūkių savininkai neišmoka darbuotojams atlyginimo, apie galima pranešti atitinkamoms valstybės institucijoms. Bet tai toli gražu ne visada ką nors keičia. Ne viskas, kas užrašyta darbo kodekse, yra vykdoma, o tai labiausiai liūdina – pripažįsta Colette Solomon.
Per daugelį metų projektas „Moterys ūkiuose“ įgijo Pietų Afrikos visuomenėje tvirtą poziciją. Tarp priimančiųjų vykdomuosius sprendimus tikriausiai nėra nė vieno, kuris nežinotų apie projektą. Organizacija stebi politikus, kurie mėgsta pasisakyti už vynuogynų darbuotojus ir byloti apie tai, kad ir jų močiutės dirbo ūkiuose, atseit ir jie patyrė gyvenimo vynuogyne kasdienybę. Bet žodžiai dažnai taip ir lieka tik žodžiai. Vis dėl to, konsultacijose dėl naujų darbo sąlygų ir užmokesčio reglamentavimo atsižvelgiama į NVO išsakytas pastabas ir rekomendacijas. „Moterys ūkiuose“ aktyvistės nėra paliktos veikti vienos pačios sau.
Moterų įgalinimas
Pagrindinė „Moterys ūkiuose“ organizacijos veiklos idėja yra įgalinti ūkiuose dirbančias moteris. „Moterys ūkiuose“ darbuotojos susitinka su vynuogynuose dirbančiomis moterimis ir pristato joms vyriausybės siūlomus pakeitimus ir perteikia darbuotojų žodžius valstybės institucijų pareigūnams ir politikams suprantamuose pareiškimuose ir tekstuose.
Tai neabejotinai didžiausias projekto „Moterys ūkiuose“ pasiekimas: šimtų, jei ne tūkstančių moterų asmeninis pasikeitimas. Jau daugelį metų jos kentė įvairias apribojimus, nepriteklius, su kuriais buvo susitaikę ir neturėjo drąsos kovoti už savo teises. Laikui bėgant vis daugiau moterų pasikeitė, išdrįso tikėtis ir ryžosi reikalauti.
Projektas „Moterys ūkiuose“ remia moteris įvairiais būdais. Kaip antai, organizuojant protestus ir streikus. 2012 m. įvyko didelis, dvylikos savaičių streikas, kuriuo buvo pasiekta smarkiai padidinti minimalus darbo užmokestį. Deja, ne visi reikalavimai buvo įvykdyti. Žemės savininkai ir profesinės sąjungos pasiekė susitarimą neatsižvelgdamos į moterų reikalavimus. Tai yra priežastis, kodėl moterys kritiškai vertina profesinių sąjungų veiklą. Vis dėlto, moterys turi palaikyti ryšius su profsąjungomis. Siekiant ką nors išspręsti per teismą, nevyriausybinė organizacija negali pateikti ieškinio, tik profesinės sąjungos.
Nuo 2012 m. protestai vyksta mažesniu mastu, ir nors Colette Solomon pripažįsta, kad norėtų, jog didysis streikas pasikartotų, ji iškart priduria, kad streiką iniciuoti turi pačios vynuogynų darbuotojos. Projektas „Moterys ūkiuose“ iš jų nieko nereikalauja nei nurodo, kaip kovoti už pokyčius.
Vietoj to projektas padeda moterims ten, kur gali – pavyzdžiui, steigiant bendruomenės sodus. Moterys, vynuogynų darbininkės, ypač išėję į pensiją, jei tik turi žemės sklypą šalia namų, stengiasi paversti jį daržu ir sodu. Taip jos išaugina daug gero maisto. Dalį derliaus galima parduoti, bet dažnai moterys dalinasi savo išaugintomis daržovėmis su tais, kurie stokoja maisto. Pagal principą, kad turintysis turi dalintis su stokojančiais.
Vis daugiau Pietų Afrikos moterų ryžtasi siekti savo teisių ir padėti viena kitai. Pamažu formuojasi save stiprinantis sąjūdis. Šalyje daugėja moterų, kuriuos įsitraukia ir sėkmingai sprendžia bendruomenės reikalus. Tai svarbiausia, nes moterys pačios geriausiai žino, ką ir kaip daryti. Pagal mūsų principą: Nedaryk moterims to, ką jos pačios gali padaryti dėl savęs, – daro išvadą Colette Solomon.
Publikuojamas tekstas buvo sukurtas “Oxfam Germany” organizuotos kelionės dėka vykdant projektą „Mūsų maistas. Mūsų ateitis“. Lenkijos partneris projekte yra fondas „Buy Responsibly“.
Tekstą sulietuvino Julius Norvila