Hanna Frejlak, www.ngo.pl
2021 m. lapkričio 2 d
– Žmonės bijo pabėgėlių ne dėl blogos patirties, o dėl įvairių populistinių partijų ir grupių skleidžiamos baimės propagandos. Nėra paaiškinimo, kad privalome priimti pabėgėlius dėl teisinių ir moralinių priežasčių, o migrantų mums reikia dėl ekonominių priežasčių. Europos Sąjunga didelė ir visi čia tilpsime – sako Janina Ochojska.
Hanna Frejlak: Jūs buvote Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje susitikti su Grupės Granica aktyvistais. Ką jūs ten pamatėte?
Janina Ochojska: Tiesą sakant, aš nelabai ką ten pamačiau, nes mums nebuvo leista patekti į ypatingosios padėties pasienio ruožą. Skambinau įvairiems vadams, bandydama gauti leidimą, bet kiekvieną kartą išgirsdavau tvirtą „ne“. Išvažiavome atgal lyjant lietui, žinodami, kad paliekame žmones, kurie miegos šlapiame miške, šlapiais drabužiais, be šilto maisto. Žmonės, kuriems reikia mūsų pagalbos, o mes negalime jiems padėti.
Tačiau būdama pasienyje sutikau ir žmonių, kurie nusprendė padėti ten, kur tik įmanoma, tai yra iki ypatingosios padėties pasienio ruožo. Dėl šios priežasties pabėgėliai, kuriems pavyksta pereiti tą ruožą, gali tikėtis pagalbos iš aktyvistų, aprūpinančių juos šiltais drabužiais, maistu ir kitais būtinaisiais išgyvenimo daiktais.
Mane labai sujaudino išvydus šiuos jaunus žmones. Tai man šiek tiek primena ir mano praeitį, nors buvau šiek tiek vyresnė, kai pradėjau organizuoti humanitarinės pagalbos konvojus į Sarajevą[1]. Tačiau kaip mus anuo metu, taip ir šiandien šiuos jaunus žmones skatina asmeninis nusistatymas gelbėti žmonių gyvybes.
Mums anuo metu nebuvo svarbu, ar turėsime laukti iki vidurnakčio, ar net visą naktį. Panašiai yra ir šiandien – praktiškai visas savo jėgas aktyvistai skiria tam, kad kaip galima geriau padėtų šiems žmonėms. Šis susitikimas su jais man buvo pats svarbiausias visos kelionės metu. Pagalvojau: yra įpėdinių.
Panašu, kad situacija pasienyje yra aklavietėje. Lenkijos ir Baltarusijos vyriausybės įstrigo kartu. Kokios būtų galimybės užbaigti šią krizę?
– Praėjusią savaitę mačiau Ylvą Johansson[2], Europos Komisijos nare, atsakinga už vidaus reikalus. Situaciją pasienyje jai pristačiau tokią, kokia ji yra – nors pati po miškus nevaikštau ir pabėgėlių neieškau, bet nuolat bendrauju su ten dirbančiais žmonėmis, todėl žinau, kas vyksta. Komisijos narę labai sujaudino tai, ką ji išgirdo.
Ką ponia Ylvos Johansson išgirdo iš Jūsų?
– Sakiau jai, kad pabėgėliai neturi galimybės pateikti tarptautinės apsaugos prašymų, nes advokatams neleidžiama su jais susitikti, net tada, kai pabėgėliai yra pasirašę įgaliojimus. Kalbėjau apie vaikus, išvežamus į mišką. Paaiškinau, kaip su pabėgėliais elgiasi Lenkijos ir Baltarusijos pasieniečių pareigūnai: prieš juos prižiūrėtojai smurtauja, kartais atima telefonus ar kuprines. Tokių istorijų sklando per daug, kad būtų galima manyti, kad kažkas taip sako vien dėl to, kad jiems nepatinka pasieniečiai. Ylvai Johansson buvo labai sunku su tuo susitaikyti.
Praėjusią savaitę į Lenkiją taip pat atvyko Europos Komisijos delegacija, kuri susitiko su Lenkijos vyriausybės nariais, o vėliau ir su nevyriausybinių organizacijų atstovais. Nuoširdžiai tikiu, kad Komisija sugebės įtikinti Lenkijos vyriausybę. Čia matau didžiausią viltį išspręsti krizę.
Kokių veiksmų Komisija turėtų reikalauti iš Lenkijos vyriausybės?
– Pirmiausia, kad vyriausybė leistų į pasienio ruožą nevyriausybines organizacijas, medicinos pagalbą (kurią, beje, daugiausia teikia organizacijos) ir žiniasklaidą.
Taip pat manau, kad Komisija turėtų pasakyti vyriausybei, kad ši pradėtų derėtis, panašiai kaip Latvija, kuri išsiuntė delegaciją, sustabdyti skrydžius iš Irako į Minską.
Turėtume bendradarbiauti su tokiomis šalimis kaip Sirija, Libanas ar Irakas ir pasiūlyti joms kitokią pagalbą nei priimti pabėgėlius, kurie pas mus atvyksta per Baltarusiją. Kančios prie mūsų sienos yra tokios nežmoniškos, kad geriau teikti pagalbą vietoje, pavyzdžiui, kuriant centrus, kuriuose arti savo šalių žmonės galėtų išgyventi sunkiausius laikus.
Lenkija teikia nepakankamai daug geros humanitarinės ir vystymosi pagalbos ir tai turi pasikeisti.
O kaip tie žmonės, kurie jau atvyko?
– Jei viskas priklausytų nuo manęs, įleisčiau visus šiuos žmones ir nagrinėčiau jų prašymus suteikti tarptautinę apsaugą. Prisiminkime, kad susiduriame su kenčiančiais žmonėmis, kurie tokiai „kelionei“ ryžtasi ne dėl nuotykio, o norėdami išgelbėti savo ir savo artimųjų gyvybes. Negalime atimti iš jų teisės į teisingą jų prašymų išnagrinėjimą.
Šie žmonės taip pat gali daug prisidėti prie mūsų visuomenės. Nuotraukose matome žmones permirkusiais drabužiais, purvinus, apaugusius. Mes nematome jų kaip išsilavinusių žmonių, kurie galėtų siekti įvairių profesijų ar tęsti mokslus Lenkijoje. Pabėgėliai praturtina juos priimančiąją visuomenę, taip pat ir ekonomine prasme. 13,8% Vokietijos nacionalinių pajamų sugeneruoja pabėgėliai!
Kaip įsivaizduojate, kur būtų galima apgyvendinti šiuos žmones?
– Lenkijoje turime vyriausybę, jos institucijas ir finansinius išteklius, savivaldybes, pilietinę visuomenę ir parapijas, kurių dalis būtų pasiruošusios priimti pabėgėlius. Taip pat yra daug žmonių, pasiruošusių padėti. Galima būtų mobilizuoti išties daug žmonių. Jei kiekviena iš trijų tūkstančių Lenkijos vietos savivaldos bendruomenių priimtų bent po tris šeimas, tai jau reikštų, kad Lenkijoje prieglobstį gautų devyni tūkstančiai šeimų.
Vis dėlto viešose diskusijose dažnai ginčijamasi, kad „priimsime keletą šimtų žmonių, o tada jie pradės važiuoti pas mus tūkstančiais“.
– Net jei manytume, kad į Lenkiją atvyks apie 50 000 pabėgėlių, tai reiškia, kad kiekvienoje parapijoje atsirastų viena penkių asmenų šeima. Tai neviršija mūsų galimybių. Juk Lenkija 2000-ųjų pradžioje priėmė beveik 90 000 pabėgėlių iš Čečėnijos. Ar kuris nors iš mūsų tai pajuto, ar mums ko nors pritrūko?
Be to, nepriimti pabėgėlių yra labai trumparegiška politika. Prisiminkime, kad po Antrojo Pasaulinio karo pasaulis priėmė daug pabėgėlių iš Lenkijos: kariuomenės karių, žydų ar demokratinės opozicijos dalyvių. Niekur neužtikrinta, kad mums tai jokiu būdu neatsitiks. Galbūt mūsų anūkai dėl klimato kaitos bus priversti prašyti prieglobsčio Sirijoje ar Irake. Ar tada šios šalys priims juos iš solidarumo?
Tarptautinėje teisėje vis dar nėra „klimato pabėgėlio“ apibrėžimo, tačiau neabejotina, kad vis daugiau žmonių dėl klimato kaitos bus priversti palikti savo namus. Tai jau vyksta. Kaip Europos Sąjunga (ES) turėtų reaguoti į šį iššūkį?
Visų pirma, ES turi rimtai ir gerai tam pasiruošti. Mano nuomone, ES šalys šiam iššūkiui yra visiškai nepasirengusios, ypač protu ir jausmais.
Ką tai reiškia?
– Daugelyje ES šalių didėja priešiškumas pabėgėliams. Taip yra iš baimės. Tačiau žmonės bijo pabėgėlių ne dėl blogos patirties, o dėl įvairių populistinių partijų ir grupių skleidžiamos baimės propagandos. Šią baimę skatina klaidinga informacija, pavyzdžiui, islamo tapatinimas su terorizmu.
Nėra paaiškinama, kad privalome priimti pabėgėlius dėl teisinių ir moralinių priežasčių, o migrantų mums reikia dėl ekonominių priežasčių. Europos Sąjunga didelė ir mes visi čia sutilpsime. Būtina keisti politikų liniją, reikia geresnio švietimo, nuo pirmosios pradinės mokyklos klasės. Deja, tie politikai, kurie turi ką nors teigiamo pasakyti, dažniausiai kalba per tyliai, jei iš viso.
Kraštutinės dešinės populistinis pasakojimas yra lengvai priimamas, siūlantis paprastus paaiškinimus ir paprastus sprendimus. Norėdami tai įveikti, turėtume garsiai šaukti gindami silpnesniuosius.
Anti-pabėgėlių propagandą gerai iliustruoja tai, kad, viena vertus, politikai mus gąsdina migrantais, kita vertus, kaip rodo Eurostato duomenys, 2020 m. Lenkija išdavė beveik 600 000 leidimų gyventi žmonėms iš trečiųjų šalių (tai yra, žmonėms iš ne ES šalių). Tai didžiausias skaičius visoje Europos Sąjungoje. Matyt, tie migrantai nėra tokie jau baisūs…
– Būtent. Šie 600 000 žmonių legaliai gyvena Lenkijoje, atlieka įvairius reikalingus darbus, moka mokesčius ir taip generuoja nacionalines pajamas. Bet apie tai garsiai nekalbama; politikai mieliau kalba apie nacionalines grėsmes. Nenoriu sakyti, kad šių grėsmių nėra. Tačiau tam turime specialias tarnybas, kurios turi tinkamus priemones nuodugniai patikrinti kiekvieną asmenį. Šiaip jau seniai sakau, kad jei teroristai norėtų patekti į Lenkiją, jie neklaidžiotų miške su plastikiniais maišeliais, o nusileistų pirmąja klase viename iš mūsų oro uostų su puikiais pasais. „Žaliąją“ sieną kerta žmonės, kurie neturi kito būdo patekti į šalį.
Tai, kas vyksta Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, Europos mastu nėra naujiena. Pavyzdžiui, Balkanuose jau daugelį metų vyksta vadinamieji push-backai arba tiesiog išvežimai atgal. Viduržemio jūra tapo tikros kapinės žmonėms, kurie, neturėdami kito pasirinkimo, pasirinko šį maršrutą patekti į Europos Sąjungą. Padėtis tik pablogės, turint omenyje, kad klimato kaita dar labiau paskatins migracijų. Kokius matote šios situacijos sprendimus?
– Uždarų sienų politika tikrai nėra išeitis. Reikia iš esmės pakeisti ES migracijos politiką atviresne. Šiuo metu Europos Sąjunga nenumato saugių ir legalių migracijos kelių. Žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių nori patekti iš Afrikos į Europą, turi pereiti dykumą, kurį laiką likti Libijoje, kur labai pavojinga, o tada pripučiama valtimi perplaukti Viduržemio jūrą. Jei pasiseks, jie atsidurs vienoje iš pabėgėlių stovyklų ir ten įstrigs. Tai ne sprendimas.
Matau dvi galimas išeitis iš šios situacijos, kurios neprieštarauja viena kitai. Pirma, pagalbos didinimas regionuose, iš kurių atvyksta migrantai. Jei žmonės bėga iš karo zonų, tokių kaip Sirija ar Afganistanas, žinoma, turėtume juos priimti.
Tačiau daugeliu atvejų pavojus, verčiantis juos palikti namus, yra bado šmėkla. Čia klimato kaita vaidina didžiulį vaidmenį: žemė tampa netinkama ūkininkauti, žmonės praranda prieigą prie vandens, o gyvuliai gaišta.
Negalime sukurti saugių migracijos kelių šiems žmonėms. Todėl didinkime pagalbą kuriant prieigą prie vandens, plėtodami vietos žemės ūkį ir pabandykime kovoti su didžiuliu skurdu vietoje. Reikėtų parengti geras ir veiksmingas paramos programas. Manau, kad tai įmanoma, ir žinau tai iš patirties, pavyzdžiui, darbo Pietų Sudane ar Somalyje.
O antroji išeitis/ sprendimas?
– Antroji išeitis – tai saugūs keliai tiek žmonėms, kurie turi palikti savo šalį dėl pavojaus, tiek dėl ekonominės migracijos, kurios mums reikia Europoje. Tokius žmones turėtumėte saugiai atgabenti oru, kad jie nepatirtų prievartavimo, apiplėšimo, nenumirtų, nežūtų kelionėje.
Šis sprendimas turėtų būti pagrįstas solidarumu – kiekviena ES šalis priima tam tikrą skaičių žmonių.
Kaip manote, ar Lenkijoje požiūris į pabėgėlius kažkaip keičiasi dėl humanitarinės krizės mūsų pasienyje?
– Taip. Neseniai kalbėjausi su Adamu Wajraku[3], kuris pasakojo apie pasienio rajonų gyventojų, kurie renka lėšas ir padeda, kaip gali, požiūrį. Tai nuteikia optimistiškai. Žmonės mato, kad jų artimoje aplinkoje daroma didžiulė skriauda. Jie pradeda pastebėti, kad mes susiduriame ne su teroristais, o su beviltiškais žmonėmis, kurie bet kokia kaina bando išgelbėti save ir savo šeimas. Nors demonstracijose vis dar nėra minių, tikiu, kad įsitrauks vis daugiau žmonių. Ypatingą viltį dedu į jaunus žmones.
Ar nebijai, kad šis entuziazmas perdegs?
– Sunku apie tai kalbėti, bet artėjant šalčiams ir vis sunkėjančioms oro sąlygoms vis dažniau išgirsime apie vis daugiau mirčių ir pradingusius mūsų pasienyje. Tikiuosi, kad mūsų šalies žmonės neliks abejingi šiai tragedijai.
Priklausau kartai, kuri turi patirties ir kiek galėsiu, tiek dirbsiu. Savo metu, sukūrėme sąlygas Lenkijos vystymuisi, bet nebūsime tie, kurie sukurtų kažką naujo. Pati jau niekur neišvyksiu; esame nueinanti karta. Tai klausimas jauniems žmonėms, kokiomis sąlygomis jie norės gyventi, kaip norėtų, kad atrodytų juos supantis pasaulis, ar jie norės Lenkijos, kurioje būtų galima gyventi oriai, nepažeidžiant kitų orumo. Tai klausimai jums. Jei norite gyventi laisvoje, demokratinėje Lenkijoje, tikiu, kad ką nors padarysite šia kryptimi. Tiesiog.
Janina Ochojska – humanitarinė aktyvistė, organizacijos Lenkijos Humanitarinės Akcija įkūrėja ir valdybos pirmininkė, Europos Parlamento narė.
(Tekstą išvertė ir papildė nuorodomis Julius Norvila)
[1] https://www.pah.org.pl/first25years/en/
[2] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1539295/signataras-januska-jeigu-neatsilaikysime-berlyno-gynyboje-ties-sia-siena-sienu-atsiras-es-viduje
[3] https://pl.wikipedia.org/wiki/Adam_Wajrak