Janina Ochojska: Lenkija teikia per mažai humanitarinės ir vystymosi pagalbos ir tai turėtų pasikeisti

Hanna Frejlak, www.ngo.pl  

IMG_5805

2021 m. lapkričio 2 d

– Žmonės bijo pabėgėlių ne dėl blogos patirties, o dėl įvairių populistinių partijų ir grupių skleidžiamos baimės propagandos. Nėra paaiškinimo, kad privalome priimti pabėgėlius dėl teisinių ir moralinių priežasčių, o migrantų mums reikia dėl ekonominių priežasčių. Europos Sąjunga didelė ir visi čia tilpsime – sako Janina Ochojska.

Hanna Frejlak: Jūs buvote Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje susitikti su Grupės Granica aktyvistais. Ką jūs ten pamatėte?

Janina Ochojska: Tiesą sakant, aš nelabai ką ten pamačiau, nes mums nebuvo leista patekti į ypatingosios padėties pasienio ruožą. Skambinau įvairiems vadams, bandydama gauti leidimą, bet kiekvieną kartą išgirsdavau tvirtą „ne“. Išvažiavome atgal lyjant lietui, žinodami, kad paliekame žmones, kurie miegos šlapiame miške, šlapiais drabužiais, be šilto maisto. Žmonės, kuriems reikia mūsų pagalbos, o mes negalime jiems padėti.

Tačiau būdama pasienyje sutikau ir žmonių, kurie nusprendė padėti ten, kur tik įmanoma, tai yra iki ypatingosios padėties pasienio ruožo. Dėl šios priežasties pabėgėliai, kuriems pavyksta pereiti tą ruožą, gali tikėtis pagalbos iš aktyvistų, aprūpinančių juos šiltais drabužiais, maistu ir kitais būtinaisiais išgyvenimo daiktais.

Mane labai sujaudino išvydus šiuos jaunus žmones. Tai man šiek tiek primena ir mano praeitį, nors buvau šiek tiek vyresnė, kai pradėjau organizuoti humanitarinės pagalbos konvojus į Sarajevą[1]. Tačiau kaip mus anuo metu, taip ir šiandien šiuos jaunus žmones skatina asmeninis nusistatymas gelbėti žmonių gyvybes.

Mums anuo metu nebuvo svarbu, ar turėsime laukti iki vidurnakčio, ar net visą naktį. Panašiai yra ir šiandien – praktiškai visas savo jėgas aktyvistai skiria tam, kad kaip galima geriau padėtų šiems žmonėms. Šis susitikimas su jais man buvo pats svarbiausias visos kelionės metu. Pagalvojau: yra įpėdinių.

Panašu, kad situacija pasienyje yra aklavietėje. Lenkijos ir Baltarusijos vyriausybės įstrigo kartu. Kokios būtų galimybės užbaigti šią krizę?

– Praėjusią savaitę mačiau Ylvą Johansson[2], Europos Komisijos nare, atsakinga už vidaus reikalus. Situaciją pasienyje jai pristačiau tokią, kokia ji yra – nors pati po miškus nevaikštau ir pabėgėlių neieškau, bet nuolat bendrauju su ten dirbančiais žmonėmis, todėl žinau, kas vyksta. Komisijos narę labai sujaudino tai, ką ji išgirdo.

Ką ponia Ylvos Johansson išgirdo iš Jūsų?

– Sakiau jai, kad pabėgėliai neturi galimybės pateikti tarptautinės apsaugos prašymų, nes advokatams neleidžiama su jais susitikti, net tada, kai pabėgėliai yra pasirašę įgaliojimus. Kalbėjau apie vaikus, išvežamus į mišką. Paaiškinau, kaip su pabėgėliais elgiasi Lenkijos ir Baltarusijos pasieniečių pareigūnai: prieš juos prižiūrėtojai smurtauja, kartais atima telefonus ar kuprines. Tokių istorijų sklando per daug, kad būtų galima manyti, kad kažkas taip sako vien dėl to, kad jiems nepatinka pasieniečiai. Ylvai Johansson buvo labai sunku su tuo susitaikyti.

Praėjusią savaitę į Lenkiją taip pat atvyko Europos Komisijos delegacija, kuri susitiko su Lenkijos vyriausybės nariais, o vėliau ir su nevyriausybinių organizacijų atstovais. Nuoširdžiai tikiu, kad Komisija sugebės įtikinti Lenkijos vyriausybę. Čia matau didžiausią viltį išspręsti krizę.

Kokių veiksmų Komisija turėtų reikalauti iš Lenkijos vyriausybės?

– Pirmiausia, kad vyriausybė leistų į pasienio ruožą nevyriausybines organizacijas, medicinos pagalbą (kurią, beje, daugiausia teikia organizacijos) ir žiniasklaidą.

Taip pat manau, kad Komisija turėtų pasakyti vyriausybei, kad ši pradėtų derėtis, panašiai kaip Latvija, kuri išsiuntė delegaciją, sustabdyti skrydžius iš Irako į Minską.

Turėtume bendradarbiauti su tokiomis šalimis kaip Sirija, Libanas ar Irakas ir pasiūlyti joms kitokią pagalbą nei priimti pabėgėlius, kurie pas mus atvyksta per Baltarusiją. Kančios prie mūsų sienos yra tokios nežmoniškos, kad geriau teikti pagalbą vietoje, pavyzdžiui, kuriant centrus, kuriuose arti savo šalių žmonės galėtų išgyventi sunkiausius laikus.

Lenkija teikia nepakankamai daug geros humanitarinės ir vystymosi pagalbos ir tai turi pasikeisti.

O kaip tie žmonės, kurie jau atvyko?

– Jei viskas priklausytų nuo manęs, įleisčiau visus šiuos žmones ir nagrinėčiau jų prašymus suteikti tarptautinę apsaugą. Prisiminkime, kad susiduriame su kenčiančiais žmonėmis, kurie tokiai „kelionei“ ryžtasi ne dėl nuotykio, o norėdami išgelbėti savo ir savo artimųjų gyvybes. Negalime atimti iš jų teisės į teisingą jų prašymų išnagrinėjimą.

Šie žmonės taip pat gali daug prisidėti prie mūsų visuomenės. Nuotraukose matome žmones permirkusiais drabužiais, purvinus, apaugusius. Mes nematome jų kaip išsilavinusių žmonių, kurie galėtų siekti įvairių profesijų ar tęsti mokslus Lenkijoje. Pabėgėliai praturtina juos priimančiąją visuomenę, taip pat ir ekonomine prasme. 13,8% Vokietijos nacionalinių pajamų sugeneruoja pabėgėliai!

Kaip įsivaizduojate, kur būtų galima apgyvendinti šiuos žmones?

– Lenkijoje turime vyriausybę, jos institucijas ir finansinius išteklius, savivaldybes, pilietinę visuomenę ir parapijas, kurių dalis būtų pasiruošusios priimti pabėgėlius. Taip pat yra daug žmonių, pasiruošusių padėti. Galima būtų mobilizuoti išties daug žmonių. Jei kiekviena iš trijų tūkstančių Lenkijos vietos savivaldos bendruomenių priimtų bent po tris šeimas, tai jau reikštų, kad Lenkijoje prieglobstį gautų devyni tūkstančiai šeimų.

Vis dėlto viešose diskusijose dažnai ginčijamasi, kad „priimsime keletą šimtų žmonių, o tada jie pradės važiuoti pas mus tūkstančiais“.

– Net jei manytume, kad į Lenkiją atvyks apie 50 000 pabėgėlių, tai reiškia, kad kiekvienoje parapijoje atsirastų viena penkių asmenų šeima. Tai neviršija mūsų galimybių. Juk Lenkija 2000-ųjų pradžioje priėmė beveik 90 000 pabėgėlių iš Čečėnijos. Ar kuris nors iš mūsų tai pajuto, ar mums ko nors pritrūko?

Be to, nepriimti pabėgėlių yra labai trumparegiška politika. Prisiminkime, kad po Antrojo Pasaulinio karo pasaulis priėmė daug pabėgėlių iš Lenkijos: kariuomenės karių, žydų ar demokratinės opozicijos dalyvių. Niekur neužtikrinta, kad mums tai jokiu būdu neatsitiks. Galbūt mūsų anūkai dėl klimato kaitos bus priversti prašyti prieglobsčio Sirijoje ar Irake. Ar tada šios šalys priims juos iš solidarumo?

Tarptautinėje teisėje vis dar nėra „klimato pabėgėlio“ apibrėžimo, tačiau neabejotina, kad vis daugiau žmonių dėl klimato kaitos bus priversti palikti savo namus. Tai jau vyksta. Kaip Europos Sąjunga (ES) turėtų reaguoti į šį iššūkį?

Visų pirma, ES turi rimtai ir gerai tam pasiruošti. Mano nuomone, ES šalys šiam iššūkiui yra visiškai nepasirengusios, ypač protu ir jausmais.

Ką tai reiškia?

– Daugelyje ES šalių didėja priešiškumas pabėgėliams. Taip yra iš baimės. Tačiau žmonės bijo pabėgėlių ne dėl blogos patirties, o dėl įvairių populistinių partijų ir grupių skleidžiamos baimės propagandos. Šią baimę skatina klaidinga informacija, pavyzdžiui, islamo tapatinimas su terorizmu.

Nėra paaiškinama, kad privalome priimti pabėgėlius dėl teisinių ir moralinių priežasčių, o migrantų mums reikia dėl ekonominių priežasčių. Europos Sąjunga didelė ir mes visi čia sutilpsime. Būtina keisti politikų liniją, reikia geresnio švietimo, nuo pirmosios pradinės mokyklos klasės. Deja, tie politikai, kurie turi ką nors teigiamo pasakyti, dažniausiai kalba per tyliai, jei iš viso.

Kraštutinės dešinės populistinis pasakojimas yra lengvai priimamas, siūlantis paprastus paaiškinimus ir paprastus sprendimus. Norėdami tai įveikti, turėtume garsiai šaukti gindami silpnesniuosius.

Anti-pabėgėlių propagandą gerai iliustruoja tai, kad, viena vertus, politikai mus gąsdina migrantais, kita vertus, kaip rodo Eurostato duomenys, 2020 m. Lenkija išdavė beveik 600 000 leidimų gyventi žmonėms iš trečiųjų šalių (tai yra, žmonėms iš ne ES šalių). Tai didžiausias skaičius visoje Europos Sąjungoje. Matyt, tie migrantai nėra tokie jau baisūs…

– Būtent. Šie 600 000 žmonių legaliai gyvena Lenkijoje, atlieka įvairius reikalingus darbus, moka mokesčius ir taip generuoja nacionalines pajamas. Bet apie tai garsiai nekalbama; politikai mieliau kalba apie nacionalines grėsmes. Nenoriu sakyti, kad šių grėsmių nėra. Tačiau tam turime specialias tarnybas, kurios turi tinkamus priemones nuodugniai patikrinti kiekvieną asmenį. Šiaip jau seniai sakau, kad jei teroristai norėtų patekti į Lenkiją, jie neklaidžiotų miške su plastikiniais maišeliais, o nusileistų pirmąja klase viename iš mūsų oro uostų su puikiais pasais. „Žaliąją“ sieną kerta žmonės, kurie neturi kito būdo patekti į šalį.

Tai, kas vyksta Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, Europos mastu nėra naujiena. Pavyzdžiui, Balkanuose jau daugelį metų vyksta vadinamieji push-backai arba tiesiog išvežimai atgal. Viduržemio jūra tapo tikros kapinės žmonėms, kurie, neturėdami kito pasirinkimo, pasirinko šį maršrutą patekti į Europos Sąjungą. Padėtis tik pablogės, turint omenyje, kad klimato kaita dar labiau paskatins migracijų. Kokius matote šios situacijos sprendimus?

– Uždarų sienų politika tikrai nėra išeitis. Reikia iš esmės pakeisti ES migracijos politiką atviresne. Šiuo metu Europos Sąjunga nenumato saugių ir legalių migracijos kelių. Žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių nori patekti iš Afrikos į Europą, turi pereiti dykumą, kurį laiką likti Libijoje, kur labai pavojinga, o tada pripučiama valtimi perplaukti Viduržemio jūrą. Jei pasiseks, jie atsidurs vienoje iš pabėgėlių stovyklų ir ten įstrigs. Tai ne sprendimas.

Matau dvi galimas išeitis iš šios situacijos, kurios neprieštarauja viena kitai. Pirma, pagalbos didinimas regionuose, iš kurių atvyksta migrantai. Jei žmonės bėga iš karo zonų, tokių kaip Sirija ar Afganistanas, žinoma, turėtume juos priimti.

Tačiau daugeliu atvejų pavojus, verčiantis juos palikti namus, yra bado šmėkla. Čia klimato kaita vaidina didžiulį vaidmenį: žemė tampa netinkama ūkininkauti, žmonės praranda prieigą prie vandens, o gyvuliai gaišta.

Negalime sukurti saugių migracijos kelių šiems žmonėms. Todėl didinkime pagalbą kuriant prieigą prie vandens, plėtodami vietos žemės ūkį ir pabandykime kovoti su didžiuliu skurdu vietoje. Reikėtų parengti geras ir veiksmingas paramos programas. Manau, kad tai įmanoma, ir žinau tai iš patirties, pavyzdžiui, darbo Pietų Sudane ar Somalyje.

O antroji išeitis/ sprendimas?

– Antroji išeitis – tai saugūs keliai tiek žmonėms, kurie turi palikti savo šalį dėl pavojaus, tiek dėl ekonominės migracijos, kurios mums reikia Europoje. Tokius žmones turėtumėte saugiai atgabenti oru, kad jie nepatirtų prievartavimo, apiplėšimo, nenumirtų, nežūtų kelionėje.

Šis sprendimas turėtų būti pagrįstas solidarumu – kiekviena ES šalis priima tam tikrą skaičių žmonių.

Kaip manote, ar Lenkijoje požiūris į pabėgėlius kažkaip keičiasi dėl humanitarinės krizės mūsų pasienyje?

– Taip. Neseniai kalbėjausi su Adamu Wajraku[3], kuris pasakojo apie pasienio rajonų gyventojų, kurie renka lėšas ir padeda, kaip gali, požiūrį. Tai nuteikia optimistiškai. Žmonės mato, kad jų artimoje aplinkoje daroma didžiulė skriauda. Jie pradeda pastebėti, kad mes susiduriame ne su teroristais, o su beviltiškais žmonėmis, kurie bet kokia kaina bando išgelbėti save ir savo šeimas. Nors demonstracijose vis dar nėra minių, tikiu, kad įsitrauks vis daugiau žmonių. Ypatingą viltį dedu į jaunus žmones.

Ar nebijai, kad šis entuziazmas perdegs?

– Sunku apie tai kalbėti, bet artėjant šalčiams ir vis sunkėjančioms oro sąlygoms vis dažniau išgirsime apie vis daugiau mirčių ir pradingusius mūsų pasienyje. Tikiuosi, kad mūsų šalies žmonės neliks abejingi šiai tragedijai.

Priklausau kartai, kuri turi patirties ir kiek galėsiu, tiek dirbsiu. Savo metu, sukūrėme sąlygas Lenkijos vystymuisi, bet nebūsime tie, kurie sukurtų kažką naujo. Pati jau niekur neišvyksiu; esame nueinanti karta. Tai klausimas jauniems žmonėms, kokiomis sąlygomis jie norės gyventi, kaip norėtų, kad atrodytų juos supantis pasaulis, ar jie norės Lenkijos, kurioje būtų galima gyventi oriai, nepažeidžiant kitų orumo. Tai klausimai jums. Jei norite gyventi laisvoje, demokratinėje Lenkijoje, tikiu, kad ką nors padarysite šia kryptimi. Tiesiog.

Janina Ochojska – humanitarinė aktyvistė, organizacijos Lenkijos Humanitarinės Akcija įkūrėja ir valdybos pirmininkė, Europos Parlamento narė.

(Tekstą išvertė ir papildė nuorodomis Julius Norvila)

[1] https://www.pah.org.pl/first25years/en/

[2] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1539295/signataras-januska-jeigu-neatsilaikysime-berlyno-gynyboje-ties-sia-siena-sienu-atsiras-es-viduje

[3] https://pl.wikipedia.org/wiki/Adam_Wajrak

NIEKO NEPIRK PENKTADIENIS-2022 m.lapkričio 26 d.

1 „Nieko nepirk diena“ prasidėjo 1990-aisiais Vankuveryje, Kanadoje. Tai buvo vyro, vardu Kalle Lasn, ir jo organizacijos Adbusters idėja. Prieš pradėdamas „Adbusters“, Lasnas daug metų dirbo reklamos srityje. Tačiau Lasnas pradėjo abejoti būdais, kaip reklamuotojai įtakojo žmones pirkti daiktus. Jis taip pat suabejojo pirkimo kultūra-„Tu turi daugiau vartoti, kad būtum laimingas“. Ar teisinga vis inspiruoti, kad žmonės jaustųsi taip, lyg jie turėtų norėti daugiau ir daugiau? „Nieko nepirk diena“ kritikuoja šią vartotojiškumo kultūrą, kuri skurdina tiek žmogų, tiek planetą.

buy-nothing-day

“Nieko Nepirk Diena”  tai siekis kelti klausimą,- kas mane padaro žmogumi. Dalis žmonių šią dieną sąmoningai paskiria laiko savo artimiausiems asmenims, kiti džiaugiasi gamtos stebuklais ir iš pasivaikščiojimų parsineša natūralių dovanėlių aplinkiniams, treti atsiveria savanorystės patirčiai ar su draugais kuria Kalėdines dovanėles. Nenustebtume, jei  kažkam tai gali būti ir detoksikacijos diena nuo priklausomybės “kažką nusipirkti”.

Galite klausti ar viena diena ką nors sprendžia? Tikime, kad kiekvienas mažas sustojimas atveria naujus horizontus.Gal kažkas apsispręs ilgiau tarnaujantiems, kokybiškesniems daiktams. Kiti gal pradės mąstyti apie įsigyjamų prekių gaminimo procesą- mažinantį gamtos teršimą, ar mažiau išnaudojantį besivystančių kraštų socialiai silpniausias grupes.

 

SPALĮ PRISIDĖKIME PRIE BESIVYSTANČIŲ ŠALIŲ GAMINTOJŲ STIPRINIMO ĮSIGYDAMI SĄŽININGOS PREKYBOS PRODUKTUS

fb_cover_banner_2021_LITH

Spalio mėnesį Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje minimas Sąžiningos prekybos mėnuo. Lietuvoje švęsti šį mėnesį kviečiamos mokyklų bendruomenės, parduotuvės, viešbučiai, kavinės ir kita visuomenės dalis. Tiesą sakant, kiekvienas pilietis gali dalyvauti šioje akcijoje peržiūrėdamas savo pirkinių krepšelį ir pridėdamas sąžiningos prekybos ženklu (Fairtrade) pažymėtų produktų. Lietuvoje galima įsigyti daugiau nei 637 Faitrade  produktus!

 

Žmonės, kurie aprūpina mus maistu ir kitomis gyvenimo reikmėmis, kurių tiesiog neįmanoma pagaminti vietoje, nusipelno pagarbos ir teisingų gyvenimo ir darbo sąlygų, nesvarbu, kur jie gyvena ir dirba. Tinkamos gyvenimo ir darbo sąlygos bei išsilavinimas yra geriausias būdas sumažinti skurdą pasaulyje. Sąžiningos prekybos mėnesio tikslas – pakviesti lietuvius bei organizacijas įdėti į savo pirkinių krepšelį Fairtrade (Sąžiningos prekybos) produktų, tokiu būdu stiprinant besivystančio pasaulio šalių mažiau galimybių turinčius gamintojus bei ūkininkus.

“Fairtrade ir kitų sąžiningos prekybos produktų Lietuvoje daugėja ir dabar jau yra prieinami  daugiau nei 637 produktai iš 30 000 pasaulyje pagaminamų. Sąžiningos prekybos mėnuo yra geriausias laikas rasti ir nusipirkti  Fairtrade kavos, arbatos, kakavos, cukraus, kosmetikos, medvilnės, saldumynų, bananų, prieskonių, rožių ir kt. Akivaizdu, kad jei mes vartojame smulkių gamintojų ir besivystančių šalių ūkininkų produkciją, tuo pačiu stipriname jų teises ir orų gyvenimą “, – aiškina asociacijos Litdea atsakingo vartojimo specialistas Tomas Kurapkaitis.

Estų partneriai atliko tyrimą, kuris parodė, kad net  81% jaunų žmonių mano, kad vartotojai gali paveikti žmonių gyvenimą besivystančiose šalyse per savo apsipirkimo elgesį. „Kviečiame šeimas, mokyklas ir kitus asmenims įsitraukti į veiklą, padedančią formuoti teisingesnį pasaulį per sąžiningą prekybą. Labai tikimės, kad lietuviai tęs savo atsakingą požiūrį bei kaip ir 2019 m. nemažiau nei 173% išaugins Fairtrade produktų suvartojimą. Tokie skaičiai rodo, jog išsivystė žmonių ir parduotuvių požiūris, sąmoningumas ir pasirengimas“, – diaugiasi T.Kurapkaitis.

ft

Sąžininga prekyba siekiama mažinti skurdą vykdant prekybą, užtikrinant teisingas kainas besivystančių šalių gamintojams ir pagrįstas darbo sąlygas bei tvarią ūkininkų ir darbuotojų ateitį. Šis prekybos metodas taikomas žaliavoms ir prekėms, kurių kilmės šalis yra besivystančios šalys, tačiau dažniausiai vartojamos išsivysčiusiose šalyse.Žinomiausia sąžiningos prekybos etiketė yra Fairtrade, kuri sukūrė sąžiningą gamybą ir darbo sąlygas 1,7 milijono ūkininkų ir darbuotojų. Asociacija Litdea veikia nuo 2004 m., bei dirba vystomojo bendradarbiavimo, humanitarinės pagalbos ir globalaus švietimo srityse.

Papildoma informacija:

Tomas Kurapkaitis

+37065502233

40 milijonų eurų ne spygliuotai vielai, o mokykloms Irake

gvatemala kokybiskos3 004Per pusmetį į Lietuvą pateko apie 1800 neteisėtų migrantų, o politikų sukeltos isterijos dydis tiek Lietuvoje, tiek ir Briuselyje šį skaičių padidino iki neišmatuojamo.

Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas, vidaus reikalų ministrė ir kiti lenktyniauja, kas aršiau, kas garsiau pasisakys, o tų pasisakymų turinys visiškai atitinka neonacių ar tų pačių diktatorių retoriką. Pabėgėliai avansu apdalinami visais įmanomais epitetais: nusikaltėliai, hibridinio karo kariai, slapti agentai ir t.t.

Daliai pabėgėlių, kurie atitiks ES ir Lietuvos tvarkas, bus suteikta teisė laikinai gyventi ES ir jų dauguma jau kitą dieną išvyks iš Lietuvos, ten, kur jau yra jų bendruomenės – į Vokietiją, Prancūziją, Švediją ir t.t. Tokia realybė, kuri suformuota ne mūsų pastangomis, o tų šalių daugelį metų vykdyta imigracijos politika. Šių pabėgėlių tikslas – ne Lietuva.

Tie, kurie, atlikus teisines procedūras, neatitiks pabėgėlio statuso – į lėktuvą ir namo, pagal kilmės šalį. Ir mūsų užsienio ministrui reikėtų skirti daugiau energijos spaudžiant ES šalių kolegas, kurių svoris derybose su Iraku, Turkija ar Sirija ženkliai didesnis.

Lietuvos prezidentas ir Vyriausybės atstovai šioje situacijoje gali parodyti ES visai kitokį požiūrį. Ne spygliuotą vielą už 40 mln. eurų reikia statyti, ji vis tiek nieko neapsaugos. Geriau už tuos pinigus pasiūlyti Irakui, Sirijai pastatyti po dešimt pradinių mokyklų ir taip parodyti tų valstybių žmonėms, kad prisidedame kurdami jų ateitį.

gvatemala kokybiskos2 02020 mokyklų kainuos apie 20 mln. eurų. Tai perpus mažiau nei spygliuota viela. Tačiau tai investicija į ateitį ir garsi teigiama Lietuvos žinia pasauliui. Mūsų verslas suprojektuotų ir pagamintų modulines mokyklas, pritaikytas šioms šalims.

Vidaus reikalų ministrė geriau sužinotų, kiek Pabradėje ir kitose savivaldybėse yra pabėgėlių mokytojų, kiek statybininkų, inžinierių ir pakviestų juos namo kartu statyti MOKYKLĄ, savo šalies ir vaikų ateitį.

Ginklams mes greiti leisti pinigus, o mokykloms reikia laiko ir kantrybės. Ir ne tokios įspūdingos nuotraukos politikų feisbukui.

Ir pabėgėlius iš Irako sunku pavadinti „ekonominiais“, nes Irake minimalus ir vidutiniai atlyginimai praktiškai tokie patys kaip ir Lietuvoje. Tačiau šalyje klesti smurtas, korupcija ir tiesiog nesaugu gyventi.

Priminsiu, dėl situacijos Irake kažkiek atsakingi ir mes, nes ir mūsų kariai su sąjungininkais prisidėjo, kad šalis būtų sugriauta „per žvalgybos klaidą..“ Kam įdomu, tegu pasiskaito Jungtinės Karalystės Parlamento tyrimo medžiagą internete.

Statykime mokyklas, ne spygliuotas tvoras, tam, kad tų valstybių gyventojai kurtų savo ateitį savo šalyje. Ir tai geriausias atsakas į situaciją, kurio net Lukašenka nesitikėtų.

Straipsnis parengtas pagal lrt.lt publikuotą Artūro Zuoko, kuris dirbo Irake žurnalistu publikaciją: Artūras Zuokas. 40 milijonų eurų ne spygliuotai vielai, o mokykloms Irake – LRT

Sakartvelo savanorės kismai Lietuvoje

Hello, my name is Salome. From October 2020 to May 2021, I was an ESC volunteer in Lithuania, at Tėkmė School, in the project “Back to the nature.”

I think I am very lucky because I met a very good sending organization as well as a host organization. Thanks to them, the days of self-isolation and the

Salome1

discomfort caused by the  COVID-19  restrictions were filled with unusual and unforgettable moments.

 

My arriving in Lithuania and Self-isolation:

 

Arriving in Lithuania, I had to spend 2 weeks in self-isolation with extraordinary people who are still my friends. Because the place we self-isolated was distant from other people, we often went for walks in the forests and did some different activities every evening.

 

Living alone:

After leaving self-isolation, I went to the city where I volunteered. Since I was not used to living alone, I got my first experience of living alone in Širvintos.

Salome2

I hope Lithuanians won’t mind  if I say that Shirvintos is not a city, it is more a village where it is easy get bored if you don’t have company, I was completely alone, I did not know anyone in this city, I took myself for a walk, for shopping, I had dinner alone, and actually I started to enjoy myself with it. I started being more patient and thinking more, I got some skills and power to be strong, I wanted to show to myself that I am strong and independent, and I think I did it.

 

The school where I volunteered was located far from the city where I lived, so I had to have share a ride with different families or teachers from the school, so I got to know all of them slowly and became friends. It was a real happiness for me to go to school and do my duties, I do not know how, but I found a lot of strength and willpower in my head. In general, I helped teachers and children in English, math and science lessons at school, and at the same time, with the permission of the school administration, I took photos to save as a memory some very interesting and new methods for me, so that the children mastered quite serious and informative material.

Salome3

 

 

Every day and lesson I remember when we did what we did together. I can not explain this emotion and this happiness caused by giving me a chance to try it on myself. I was so full of positive emotions at school that I could not even feel alone at home. Children taught me to love nature and to be more nurture to it. We were going to orientation lessons in the nature or just hike in the forest – you had to see how many things they knew and how free they were feeling there.

 

Difficult Times:

Talking about my volunteering work and life in Lithuania, it is difficult for me to escape a very difficult topic, which is the loss of loved ones. It was while I was volunteering, when I received bad news, my grandfather died and I could not say him goodbye. Within a month I lost my grandmother too. I can not explain how difficult these days were, I lost the ability to speak for about 1 week and thanks to the support of friends I made in Lithuania I became stronger and felt relatively better. I will not forget the support of my mentor, who often called me and as a true friend listened and mourned one after another these horrible bad news.

 

I remember Ieva, our coordinator, asked me if I wanted to return to Georgia after this terrible news, because she  knew how bad I was, but I found strength in myself and stayed in Lithuania and came back to school in 1 week, I remember how warmly everyone met me, how my mentor helped me in making the Christmas box and how the teachers hugged and did not spare warm words. It was my work and that of my friends that strengthened me and gave me strength in myself. 1 month after this story,  I filmed and edited a very funny and lovely  film about a flying pig with the kids and a theater teacher, where the kids were very creative and the filming process was a big pleasure.

 

 

Quarantine:

Yeah all that sounds pretty crap to me – all schools and institutions are closed.

I decided to move to Vilnius temporarily and stay at  my friends, in other volunteers‘ place.  Christmas was approaching and I did not want to be alone. I spent an unforgettable 1 month with them, every day I remember in detail what we were doing and how much we enjoyed ourselves spending time together. I am lucky to meet those 4 person in my life, they organized my birthday as well and made a great day full of surprises, I have never felt so emotional and happy, they are magical people, really.

Salome4

In March, I decided to return home because I realized that the school would not open for a long time. My coordinator and hosting organization supported me and helped me in every way.

 

Farewell to Tekme:

I remember before I left I was actively going to school for a few weeks where there were only teachers and with them I was thinking how to meet the kids when they came back, and finally with school director we came up with the idea.

The school walls did not look very attractive so I decided to make so

salome5

mething for the kids that would make them happy. The school director bought me all the attributes and materials and I started painting the wall, I applied 3 coats of paint to the walls alone so I enjoyed it myself, they often offered help or rest, but I wanted to finish before my leaving.

I remember the night before going to bed I would draw what I thought on a piece of paper and put it on the wall in the morning, so I assembled a grand bird that is now on the walls of the Tekme.

salome6               salome7

A week before leaving, the children started going to school, I remember the last day of our farewells, I received lots of warm words, paintings, letters and gifts, lots of positive emotions and even a little crying.

 

I would like to thank the school teachers and administration. I became very close to Tekme people. Rasa, an English teacher, took me to the trip of half of Lithuania,  before I left, so as not to be discouraged by anything, I appreciate their hospitality and everything they have done for me. Their work and attitude to work and people says a lot about them, this community changed me a lot in a good way.

 

I am already in Georgia and while writing this I have seen everything from the beginning and I am happy that in 7 months I have accumulated a lot of life experience and emotions which sometimes take 7 years, my volunteering, time spent in Lithuania has changed a lot Appreciation. Now I plan to do something like that and continue my career in such a way as to connect volunteering. I think I am very, very lucky to have the opportunity to participate in this project. If anybody asked me, If I would like to participate in the project as a volunteer, I would answer without any pause or thinking YES.

Being a volunteer is giving you a lot of competencies, which are helping us to build our career or just ourselves as good people, I think that everybody has to try to feel how to be a volunteer to find in ourselves new skills and powers. That’s why I said that I am super lucky, I got this opportunity and with very good people.

 

Kodėl ir į ką kviečia “Nieko nepirksiu diena” 2020-11-27

Buy Nothing Day in 2020/2021 - When, Where, Why, How is Celebrated?Kartu su didėjančiu vartojimu, auga ir ilgalaikės pasekmės gamtai: pradedant gamtos išteklių eikvojimu gamybos ir transportavimo procese, padidėjusia oro tarša, pakuočių atliekomis ir baigiant masiškai išmetamais nebenaudojamais daiktais. Šiemet Planetos resursų pereikvojimo diena dėl Covid19 mūsų pristabdymo mus pasiekė 3 savaitėm vėliau-rugpjūčio 22 d. (www.overshootday.org), bet vis tiek,- jei taip toliau gyvensim mums reikės beveik dviejų Žemės Planetų, kad mus išmaitintų!

  • -Kasmet vienas LT gyventojas įsigyja 9,7 KG drabužių ir namų tekstilės  (be avalinės), iš kurių  surenkama  tik 0,8 kg, kitos keliauja į neperdirbamas mišrias atliekas[1]
  • Vidutiniškai žmogus įsigyja 60 % daugiau drabužių nei prieš 15 metų ir dėvi juos perpus trumpiau.
  • kasmet maždaug vienas trečdalis viso pagaminto maisto, t.y. 1,3 mlrd. tonų supūva
  • Amazonės miškų naikinimas pasiekė 17 proc. jo visų ploto[2], o apytikriais Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) skaičiavimais, kasmet dėl užteršto oro poveikio sveikatai miršta apie 7 mln. žmonių.
  • Lietuvoje jau antrus metus iš eilės konstatuojame hidrologinę sausrą, o 5 iš paskutinių 6 metų buvo karščiausi nuo matavimo pradžios.
  • Daugiau nei ¾ pasaulio žuvų išteklių yra išgaudytos, O Blatijos jūroje menkių žvejyba nuo 2020-01-01 visiškai uždrausta
  • Per 50 paskutinių metų žmonės išnaikino daugiau nei 60 proc. Gyvūnų[3]
  • Ir taip galėtume tęsti apie karščio bangas, nesibaigainčius gaisrus, ledo tirpimą, vandenynų rugštėjimą, sausras…..

Ir visa tai, dėl neatsakingos žmogaus veiklos.

Štai 2018 m.„Swedbank“ užsakymu atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa parodė, jog tik 8 proc. šalies gyventojų iš anksto numato biudžetą kalėdinėms dovanoms ir stengiasi jo laikytis. Daiktų šventiniu laikotarpiu yra įsigyjami neapgalvotai.

 

Taigi kaip atsakas šiam beatodairiškam Žemės išteklių eikvojimui ir taršos didinimui, pradėta minėti  „Nieko nepirksiu diena“ („Buy Nothing Day“).

Pirmosios visuomeninės akcijos buvo surengtos prieš beveik tris dešimtmečius Kanadoje ir per šį laiką išsiplėtė iki daugiau nei 65 šalių. Įvairaus pobūdžio iniciatyvos ir protesto akcijos organizuojamos prekybos centruose, miesto aikštėse, gatvėse. Yra buvę ir pasipriešinimo atvejų, pavyzdžiui 2000 m. beveik visos didžiosios JAV žiniasklaidos priemonės (išskyrus vieną) atsisakė transliuoti „Nieko nepirksiu dienos“ reklamą.

Asociacija „Litdea“ ir Žali.LT „Nieko nepirksiu dieną“ siūlo kaip žingsnelį sąmoningo vartojimo link. Tai iššūkis atsispirti prekybininkų akcijoms net ir Covid 19 akivaizdoje, o kartu ir proga pamąstyti apie savo kasdieninius pasirinkimus, konkrečius vartojimo įpročius. Šią dieną geros valios žmones ir organizacijas kviečiame atlikti bent vieną savo vartojimą apribojantį žingsnį. Štai keletas idėjų:

-Šį savaitgalį apsieit be pirkimo internetu ar parduotuvėje, o vietoje to su vaikais ar vienam nueiti į mišką ir prisirinkus gėrybių pasidaryti Advento vainiką

  • -pradėti dieną užsikaičiant tik tiek vandens, kiek sunaudosit kavai/arbatai
  • -per pertraukėlę išjungti monitorių ar apšvietimą
  • -pabūti vieną dieną vegetaru
  • -praturtinti savo laiką stalo žaidimu, rankdarbiais ar kitu kūrybą išlaisvinančia veikla.

[1] TEXTALE, 2020 m. rugpjūtis* Tarptautinio projekto “Žiedinė Šiaurės-Baltijos šalių dėvėtos tekstilės sistema” tyrimo duomenys.

[2] Final Document of the Synod on the Amazon2020 Feb

[3] WWF Living Planet Report 2020

 

2019 Lietuvos parama Pasaulio Vystymuisi sumažėjo 3 mln Eur

Aidwatch 2020

 

Paskelbta Concord 2019 AidWatch ataskaita, prie kurios rengimo prisidėjo ir Litdea,- konstatuoja, kad Lietuvos Oficiali Pagalba Vystymuisi (Official Development Assistance (ODA)). Lyginant su 2018 m.  krito 3 mln eurų ir tesiekia 0,11% nuo BVP (2018 m. ji siekė 0.12 proc. muo LT BVP).

Tai reiškia, kad dabartiniu augimo tempu iškyla realus pavojus, kad Lietuvos Respublika  2030 metais nepasieks užsibrėžto tikslo,- skirti “Pagalbai Vystymuisi” 0,33% nuo BVP.

2019 m Aidwatch Ataskaitos Lietuvos dalyje nurodomas, kad LR pagalba vystymui 2019 metais sudarė 52 milijonai Eurų. Atsakaitos rengėjai LR valstybei pateikia sekančias rekomendacijos:

-Nedelsiant reikia įdiegti kokybinius ir kokybinius pokyčius vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos srityse.

-Skelbti pabėgėlių priėmimo kaštus, juos atskiriant nuo  Lietuvoje išleidžiamų stipendinijų besivystančių šalių piliečiams

-Paruošti kasmetinę Lietuvos Vystomojo Bendradarbiavimo ir Paramos Demokratijai programos ataskaitą įtraukiant NVO

Visą “Concord Europe Aidwatch report 2020” galite rasti internete ar mūsų tinklapio “Naudingos nuorodos/skaitiniai” dalyje

Jungtinės Tautos: didėjant pabėgėlių skaičiui, 1% visos žmonijos yra palikę savo gyvenamąsias vietas

Mergaitė laikinojoje pabėgėlių ir migrantų stovykloje šalia Moria stovyklos Lesbos saloje, Graikijoje. Nuotrauka: Vatican News
Mergaitė laikinojoje pabėgėlių ir migrantų stovykloje šalia Moria stovyklos Lesbos saloje, Graikijoje. Nuotrauka: Vatican News

Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra paskelbė, kad pernai prieglobsčio prašytojų, šalies viduje perkeltų asmenų ir pabėgėlių skaičius pasiekė beveik devynis milijonus žmonių – tai yra iki šiol nematytas didžiausias rekordas.

Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdyba birželio 18 d. paskelbtoje metinėje pasaulinių tendencijų ataskaitoje teigia, kad 79,5 mln. žmonių, o tai yra 1% visos žmonijos, yra paveikti konfliktų, represijų ir neramumų.

Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių komisaras Filippo Grandi pabrėžia, kad iš 79,5 mln. priverstinai perkeltų žmonių, net 68 proc. yra iš penkių šalių: Mianmaro, Afganistano, Sirijos, Pietų Sudano ir Venesuelos.

„Tai įrodo tai, kad jei šiose šalyse būtų išspręsta krizė ir konfliktai, dauguma arba didžioji dalis priverstinio perkėlimo problemos būtų panaikinta, tai būtų išspręsta“ – teigia F. Grandi.

Šis priverstinai perkeltų žmonių padidėjimas iš dalies yra susijęs su nauju žmonių, perkeltų iš Venesuelos, skaičiavimo būdu ir naujuoju „nerimą keliančiu“ perkėlimu nuolatinėse problemų vietose Kongo Demokratinėje Respublikoje, Afrikos Sahelio regione, Jemene ir Sirijoje.

Vien karo nuniokota Sirija skaičiuoja daugiau kaip 13 milijonų savo gyvenamąsias vietas palikusių žmonių.

2018 m. pabaigoje bendras priverstinai perkeltų asmenų skaičius buvo 70,8 mln. Tuo tarpu praėjusiais, 2019 metais, maždaug 11 milijonų žmonių buvo „naujai perkelti“, o labiausiai nukentėjo skurdžiau gyvenančių šalių gyventojai.

F. Grandi teigė, kad pasaulinė pandemija padarė didelę įtaką pabėgėliams ir perkeltiesiems asmenims, nes 164 šalys iš dalies arba visiškai uždarė savo sienas kovodamos su naujuoju koronavirusu. Jis ypač išreiškė susirūpinimą dėl naujojo koronaviruso Lotynų Amerikoje, kur milijonai venesueliečių bėgdami nuo neramumų savo šalyje, neabejotinai patiria sunkumų užsienyje dėl uždarytų sienų, sustabdytos ekonomikos ir kitų ribojančių priemonių kovai su pandemija.

JT Vyriausiasis pabėgėlių komisaras atkreipė dėmesį ir į tai, kad šiandien priverstinė migracija nebėra trumpalaikis ir laikinas reiškinys. Savo vietas palikę žmonės yra priversti kurtis naujosiose teritorijose, nes nebeturi galimybės artimiausiu metu grįžti atgal.

Portalas lrt.lt ragina atkreipti dėmesį į 8 dalykus, kuriuos reikia žinoti apie priverstinę migraciją:

– Pastarąjį dešimtmetį mažiausiai 100 milijonų žmonių buvo priversti bėgti iš savo namų ir ieškoti prieglobsčio savo šalyse ar už jų ribų. Tai daugiau nei gyventojų Egipte – Egiptas yra 14 pasaulio šalis pagal gyventojų skaičių.

– Priverstinės migracijos mastas išaugo kone dvigubai nuo 2010 m. (41 mln., palyginti su 79,5 mln. dabar).

– 80 procentų pasaulyje priverstinai migravusių žmonių gyvena šalyse ar teritorijose, kur labai sudėtinga gauti maisto ir jo yra nepakankamai – daugeliui tų šalių gresia klimato ir kitos nelaimės.

– Daugiau nei trys ketvirtadaliai pasaulio pabėgėlių (77 proc.) įstrigę ilgalaikėje priverstinėje migracijoje, pavyzdžiui, padėtis Afganistane nesikeičia jau penktą dešimtmetį.

– Daugiau kaip aštuoni iš dešimties pabėgėlių (85 proc.) yra apsistoję besivystančiose šalyse, dažniausiai tose, kurios ribojasi su šalimi, iš kurios jie pabėgo.

– Penkiose šalyse gyvena du trečdaliai priverstinai savo šalį palikusių žmonių: Sirijoje, Venesueloje, Afganistane, Pietų Sudane ir Mianmare.

– Pasaulinių tendencijų ataskaitoje išvardijamos visos didžiausios priverstinai migravusiųjų ir pabėgėlių bendruomenės, įskaitant 5,6 mln. Palestinos pabėgėlių, kuriais rūpinasi Jungtinių Tautų pagalbos ir darbų agentūra Palestinai.

– Darnaus vystymosi įsipareigojimas 2030 m. „nepalikti nė vieno nuošalyje“ dabar aiškiai apima pabėgėlius: nustatytas naujas pabėgėlių rodiklis, kurį šių metų kovo mėn. patvirtino Jungtinių Tautų statistikos komisija.

 

Parengta pagal www.euronews.com ir lrt.lt

KAIP VEIKIA “FAIRTRADE”?

Nuotrauka: fairtrade.org.uk

Sąžininga prekyba yra paprastas būdas pakeisti žmonių, auginančių ir gaminančių mūsų mėgstamus produktus, gyvenimus. Mes tai galime padaryti rinkdamiesi tai, ką perkame.

“FAIRTRADE” (pažodžiui išvertus į lietuvių kalbą “sąžininga prekyba”) – yra pokyčių judėjimas, tiesiogiai dirbantis su ūkininkais ir gamintojais, esančiais besivystančiose šalyse, o taip pat įmonėmis, vartotojais ir aktyvistais, ir siekiantis to, kad prekyba būtų naudinga produktus ar žaliavą auginantiems ūkininkams ir prekes gaminantiems darbininkams.

Tarptautinė sąžiningos prekybos sistema „Fairtrade“ yra didžiausia ir plačiausiai žinoma sąžiningos prekybos sistema pasaulyje. Tai pasaulinė organizacija, siekianti užtikrinti geresnes smulkių ūkininkų ir darbuotojų darbo sąlygas ir teisingą užmokestį.

„Fairtrade“ sistema yra unikali tuo, kad siekia didinti ūkininkų ir darbuotojų įtaką sprendimų priėmimams, prekybiniams susitarimams. Šios, pirmutinės visos prekybinės grandinės, grandies įgalinimas – yra tai, ko yra siekiama šiuo judėjimu.

„Fairtrade“ vizija – tai pasaulis, kuriame visi gamintojai gali mėgautis saugiu ir tvariu pragyvenimo šaltiniu, išnaudoti savo galimybes ir nuspręsti dėl savo ateities.

Šio judėjimo misija yra susieti nepalankioje padėtyje esančius ūkininkus ir darbuotojus su vartotojais, skatinti sąžiningesnes prekybos sąlygas ir suteikti ūkininkams ir darbuotojams galimybę kovoti su skurdu, sustiprinti savo padėtį ir įgalinti labiau kontroliuoti savo gyvenimą.

„Fairtrade“ nustato standartus

„Fairtrade“ nustato socialinius, ekonominius ir aplinkos apsaugos standartus tiek įmonėms, tiek ūkininkams ir darbuotojams, auginantiems produktus, kurie vėliau patenka ant mūsų stalo. Ūkininkams ir darbuotojams šie standartai apima darbuotojų teisių ir aplinkos apsaugą, taip pat minimalią kainą, mokamą už jų užaugintus ar pagamintus produktus (Fairtrade Minimum Price), o ūkininkų kooperatyvams – papildomą sąžiningos prekybos premiją (Fairtrade Premium), kurią galima investuoti į pasirinktus bendruomenės ar ūkininkavimo stiprinimo projektus.

„Fairtrade“ sertifikuoja produktus ir ingredientus

„Fairtrade“ organizacija tikrina, ar ūkininkai, darbuotojai ir įmonės, priklausančios produktų tiekimo grandinėms, laikosi nustatytų standartų. Siekiant tinkamai informuoti vartotojus, yra suteikiama licencija naudoti ant gaminių ir pakuočių „FAIRTRADE“ ženklą, kuris parodo, kad visi, dalyvaujantys tiekimo grandinėje, nuo ūkininko, auginančio žaliavą ar produktą, iki tiekėjo, atitinka sąžiningos prekybos standartą. Kai visos produkto sudedamosios dalys yra gautos iš „Fairtrade“ ūkių, produktas yra ženklinamas tokiu ženklu:

FT logo

Kai produkto gamyboje yra naudojama tik viena „Fairtrade“ sudedamoji dalis,  tokiu atveju produktai yra žymimi ženklu, kuris nurodo, kuri sudedamoji dalis atitinka „Fairtrade“standartus:

thumbnail_fairtrade-cocoa-program

Kur galima įsigyti šių prekių?

Ir nors sąžiningos prekybos tema Lietuvoje nebėra naujiena (2008 m. rudenį buvo pristatyta pirmoji informacinė medžiaga lietuvių kalba), „Fairtrade“ prekių pasiūla Lietuvos rinkoje yra vis dar ganėtinai maža. Daugiausiai šių prekių nuperka Jungtinės Karalystės gyventojai. Šioje šalyje „Fairtrade“ ženklas parduotuvių lentynose nėra naujiena, vartotojai yra gerai informuoti ir sąmoningai renkasi prekes, atsižvelgdami į socialinį aspektą. Sąžiningos prekybos produktai šioje šalyje yra įtraukiami į viešuosius pirkimus, vartojami mokyklose, religinėse bendruomenėse, prioritetą „Fairtrade“ prekėms teikia atskiri miestai. Antra pagal suvartojamą prekių kiekį yra Vokietija, toliau JAV, Šveicarija, Prancūzija, Švedija.

2020 m. gegužės – birželio mėnesiais asociacijos „Litdea“ atliktas tyrimas parodė, kad po kelias ar keliolika skirtingų rūšių „Fairtrade“ sertifikuotų prekių Lietuvoje siūlo visi pagrindiniai mažmeninės prekybos tinklai – „Lidl“, „Maxima“, „Rimi“, „Norfa“, „Iki“, o taip pat sveiko maisto parduotuvės (pvz. „LIVIN“, „Žirnio krautuvėlė“). Šių prekių galima rasti ir internetinėje prekyboje – keletas internetinių parduotuvių įtraukia į savo įprastą asortimentą prekes, pažymėtas „Fairtrade“ ženkliuku pvz. mikokava.lt, eko123.lt arba užsiima išskirtinai sąžiningos prekybos prekių platinimu, pvz. boutiquecoffee.lt, prekiaujatys „Fairtrade“ kava arba kava iš mažų ūkių. Ir nors didžioji „Fairtrade“ prekių dalis yra maisto produktai, kai kurie platintojai siūlo „Fairtrade“ kosmetikos gaminius, pvz. perku-remiu.lt, vandenyne.lt platformose galima įsigyti kosmetinio kremo, balzamo, aliejaus, losjono arba „Rimi“ parduotuvėse – ausų krapštukų ar vatos padelių.

Kava. Remiantis „Fairtrade International“ pateikta statistika, 50% visų „Fairtrade“ ūkininkų yra kavos augintojai. Lietuviai, norintys įsigyti „Fairtrade“ kavos pupelių ar maltos kavos turi šių prekių ieškoti prekiautojų kava siūlomame asortimente, nes didieji prekybininkai šio produkto siūlo itin mažai (tyrimo metu „Fairtrade“ kavos buvo galima įsigyti tik „Lidl“ ir „IKI“ parduotuvėse po dvi rūšis).

Arbata. Panaši situacija yra ir su arbata – pagrindiniuose prekybos centruose „Fairtrade“ arbatos galima rasti vos po 1-2 rūšis. Tuo tarpu, iškalbingas faktas tas, kad 45% visų „Fairtrade“ sistemoje samdytų darbininkų dirba būtent arbatos pramonėje.

Vaisiai. Tyrimo metu tik vienas mažmeninės prekybos tinklas prekiavo „Fairtrade“ vaisiais („Lidl“ parduotuvės siūlė pirkėjams bananus ir žaliąsias citrinas), tuo tarpu prekyboje visai nepavyko rasti „Fairtrade“ sertifikuotų grūdų, riešutų, vaisių sulčių. Pagal „Fairtrade International“ pateiktus skaičius, didžiausią dalį visų „Fairtrade“ sertifikuojamų produktų sudaro bananai, antroje vietoje – cukranendrių cukrus, šiek tiek mažiau kava, kakava, švieži vaisiai, arbata ir t.t.

Kakava. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtus skaičius, galime daryti išvadą, kad sąlygos Lietuvos vartotojui prisidėti prie besivystančių šalių gerovės renkantis „Fairtrade“ produktus, dar nėra itin palankios. Šiuo metu geriausias būdas tai padaryti – ieškoti etišku būdu pagamintų prekių saldumynų lentynose. Produktai, kurių sudėtyje yra naudojama sąžiningu būdu užauginta kakava – įvairių rūšių „Fairtrade“ sertifikuoti šokoladai, saldainiai, saldainių rinkiniai, šokoladiniai kremai, bananai šokolade, riešutai šokolade, sausi pusryčiai, ledai – štai tokia prekių įvairovė buvo užfiksuota tyrimo metu. Kai kurių saldainių gamyboje yra naudojamas „Fairtrade“ cukrus.

„Fairtrade“ ir tvarumas

Pasaulyje, o po truputį ir Lietuvoje, pirkėjų nuomonė ir išreiškiamas poreikis skatina įmones galvoti apie tvarumą.

Svarstydama, ar užmegzti partnerystę su tvariai veikiančiu verslu, „Fairtrade“ lygina konkretaus verslo tvarumo sistemos veikimą su pagrindinių sąžiningos prekybos principų rinkiniu. Taip norima užtikrinti, kad yra dirbama tik su tais partneriais, kuriems svarbios tos pačios vertybės. Šie principai yra „Fairtrade“ misijos ir veiklos pagrindas. Jie apima užtikrinimą, kad ūkininkams ir darbuotojams būtų mokama teisinga kaina, stengiantis palaikyti stiprias, klestinčias gamintojų organizacijas ir sudaryti sąlygas ūkininkams ir darbuotojams priimti demokratinius sprendimus dėl jų ūkių ir bendruomenės plėtros.

„Fairtrade“ siekia daryti įtaką visuomenės ir valdžios sprendimams

Visame pasaulyje „Fairtrade“ judėjimas organizuoja ir palaiko įvairias visuomenės jautrinimo  iniciatyvas, šviečiamąsias akcijas, kurių metu siekia Vakarų pasaulio šalių gyventojus supažindinti su besivystančių šalių gyventojų kasdienybe, ūkininkavimo ir išgyvenimo iššūkiais. Taip pat keliamas tikslas  megzti dialogą su valdžios institucijomis, reikalaujant teisingesnio požiūrio į prekybos sandorius su besivystančių šalių ūkininkais, kurie aprūpina mūsų šalių gyventojus didele dalimi maisto. Viešų iniciatyvų metu kalbama ir apie klimato kaitą, gamtos įvairovės išsaugojimą, tvarumą mados pramonėje.

Parengta pagal:

https://www.fairtrade.org.uk/

https://www.fairtrade.net/

https://www.statista.com