Pasaulis artėja prie ribos, kurią ekonomikoje vadintume bankrotu. Tik šį kartą kalbama ne apie pinigus, o apie vandenį.
Nauja Jungtinių Tautų (JT) ataskaitos duomenys įspėja, kad žmonija įžengia į vadinamąją „vandens bankroto“ erą – laikotarpį, kai natūralūs vandens ištekliai eikvojami greičiau, nei gamta spėja juos atkurti. Kitaip tariant, žmonės jau dešimtmečius „leidžia“ daugiau vandens, nei planeta gali sau leisti.
JT universiteto Vandens, aplinkos ir sveikatos instituto mokslininkai teigia, kad daugelis vandens sistemų pasaulyje jau peržengė kritinę ribą. Upės, ežerai ir požeminiai vandens telkiniai senka greičiau, nei juos papildo lietus ar tirpstantys ledynai.
Kai kurios didžiosios pasaulio upės dalį metų net nebepasiekia jūros – jų vanduo išnaudojamas dar pakeliui. Tai reiškia, kad tai, kas kadaise buvo natūralus ciklas, dabar tapo pertraukiamu procesu. Padėtį dar labiau komplikuoja tarša, kuri sumažina vandens kiekį, tinkamą naudoti. Net jei vandens fiziškai yra, jis ne visada yra saugus gerti ar naudoti žemės ūkyje.
Per pastaruosius 3 dešimtmečius pusė didžiųjų pasaulio ežerų prarado dalį savo vandens. Tai paveikė maždaug 1/4 visos žmonijos.
Priežastys įvairios: augantis gyventojų skaičius, didėjantis vandens poreikis, klimato kaita ir kylanti temperatūra. Šiltesnis klimatas reiškia spartesnį vandens garavimą, mažiau stabilų kritulių kiekį ir dažnesnes sausras.
Dar viena mažiau matoma, bet kritiškai svarbi problema – nykstančios pelkės. Per pastaruosius 50 metų jų išnyko daugiau nei milijardas akrų – teritorija, prilygstanti visos žemyninės Europos plotui. Pelkės veikia kaip natūralūs „amortizatoriai“, sugeriantys vandens perteklių ir saugantys nuo potvynių bei sausrų. Joms nykstant, visa sistema tampa dar labiau pažeidžiama.
3/4 žmonijos jau gyvena „vandens nesaugumo“ sąlygomis
Ataskaita skelbia, kad apie 75 proc. pasaulio gyventojų gyvena šalyse, kurios laikomos „nesaugiomis vandens atžvilgiu“. Tai reiškia, kad jų valstybės negali patikimai užtikrinti pakankamo kiekio saugaus vandens.
Maždaug 4 mlrd. žmonių kasmet bent vieną mėnesį patiria rimtą vandens trūkumą. 2,2 mlrd. neturi patikimos prieigos prie saugaus geriamojo vandens, o 3,5 mlrd. neturi tinkamų sanitarinių sąlygų. Dar 3 mlrd. gyvena regionuose, kur vandens atsargos mažėja arba tampa nestabilios. Būtent šiose vietovėse užauginama bent pusė pasaulio maisto.
Tai reiškia, kad vandens krizė nėra tik ekologinė problema. Ji tiesiogiai susijusi su maisto kainomis, migracija, darbo vietomis ir net geopolitiniu stabilumu.
Be didelių pokyčių žemės ūkyje, vadinamasis „vandens bankrotas“ gali plisti dar greičiau. JT perspėja, kad vandens trūkumas jau tampa destabilizuojančiu veiksniu. Jis gali skatinti konfliktus, priverstinę migraciją ir socialinę įtampą.
Ataskaitos autoriai pabrėžia, kad tai nėra laikina krizė. Tai ženklas, kad žmonija ilgą laiką gyveno naudodama daugiau vandens, nei planeta gali atkurti. Kai kuriais atvejais natūralios sistemos jau taip pažeistos, kad jų atsistatymas gali užtrukti dešimtmečius – arba nebeįvykti visai.
Tai ir yra „vandens bankroto“ esmė: momentas, kai nebegalima paprasčiausiai „pasiskolinti“ iš ateities, nes sąskaita jau tuščia.
Paruošta pagal alfa.lt publikaciją.