Gegužės 12 – 20 dienomis dalyvavau vienoje iš Erasmus+ mainų programų, YE „The global goal: Mental Wellbeing“[1]. Ši programa vyko nuostabiame Ispanijos mieste – Seutoje. Seuta yra Ispanijos autonominis miestas, esantis Viduržemio jūros krante Šiaurės Afrikoje ties Gibraltaro sąsiauriu. Dėka šios programos ne tik sužinojau apie šį žavingą miestą, istoriją, gamtos grožį, bet taip pat vietiniai supažindino su esamomis miesto problemomis, kurias, deja, gyventojams yra sunku išspręsti.

YE „The global goal: Mental Wellbeing“ jaunimo mainų tikslas buvo suburti jaunuolius  iš skirtingų septinių šalių (Ispanijos, Rumunijos, Šiaurės Makedonijos, Lenkijos, Italijos, Graikijos ir Lietuvos) ir supažinti su įvairiomis strategijomis, kaip palaikyti savo psichikos sveikatą. Šios programos  organizatoriai jaunuolius supažindino su šiuolaikinės visuomenės svarbiausiais elementais: verslumu, sportu ir sveiku maistu.

Dalyvaudama šioje programoje susipažinau su verslininkų vaidmeniu rinkoje. Diskutavome, kokį indelį turi tam tikri verslininkų pasirinkimai, su kokiomis problemomis susiduria šiuolaikiniai verslininkai. Be to aiškinomės, kokias geras puses turi vietinis verslas ir kaip reiktų ugdyti būtent šią verslo sritį.

Taip pat kalbėjom apie fizinio aktyvumo svarbą bei kokią reikšmę fizinis aktyvumas turi žmogaus gerovei. Teko kelių jaunuolių grupėje sukurti fizinio aktyvumo veiklą. Mano grupė nusprendė gilintis į jogos svarbą bei parodyti dalyviams, kad joga gali suteikti ne tik stiprią fizinę būklę, bet taip pat gali sustiprinti žmonių dvasinę būseną. Kitos jaunuolių grupės supažindino su meditacijos, šokio, savęs pažinimo svarbą, pratimais, patarimais, kurie buvo be galo naudingi kiekvienam.

Dėka šios programos ne tik susipažinau su be galo draugiškais ir maloniais kitų šalių jaunuoliais ar sužinojau apie skirtingas kultūras, jų skirtumus bei panašumus, bet taip likau su begaline patirtimi bei idėjomis, kaip ugdyti save bei kitus psichikos sveikatos temomis.  Noriu padėkoti YE „The global goal: Mental Wellbeing“ programos organizatoriams Ony, Ludo ir Damjan, kurie įdėjo be galo didelį indelį, kad viskas įvyktų ir būtų tobulą. Taip pat noriu padėkoti LITDEA asociacijai už suteiktą galimybę dalyvauti tokioje Erasmus+ mainų programoje.

 

 

Kartus vyno skonis

Lietuvoje, Pietų Afrikos vyno galima rasti ir įsigyti kiekvienoje gėrimų parduotuvėje. Tačiau mažai lietuvių įsivaizduoja, kaip atrodo vynuoges renkančių moterų darbo sąlygos. Kovoje už moterų teises jas remia projektas „Moterys ūkiuose“ (Women on Farms). Pasaulinės sąžiningos prekybos dienos – kuri minima kasmet antrąjį gegužės šeštadienį, 2023 m. gegužės 13 d. – proga pristatome šios NVO veiklą.

Prieš ir po apartheido

Įvairių vaisių, įskaitant vynuoges, ūkiai, iš kurių gaminami vynai, Pietų Afrikoje buvo įkurti jau seniai. Šalies su vergijos istorija bei vėlesne apartheido istorija, žmonių, kuriems priklausė kiti žmonės, palikuonys ir toliau valdė ūkius. Juodaodžių šalies gyventojų teisės buvo ribotos, įskaitant ir teisę į žemės nuosavybę. 4/5 žemės priklauso baltiesiems vyrams. Po ilgos pilietinės kovos su apartheidu, 1994 m. Pietų Afrikoje buvo atnaujinta konstitucija, pripažintos platesnės žmogaus teisės ir išplėsta demokratija.

Štai kodėl Žmogaus teisių organizacijos (Lawyers for Human Rights) teisininkai atliko tyrimą, kad išsiaiškintų, kurioms iš atskirties grupių gali prireikti ginti savo konstitucines savo teises. Viena iš jų buvo žmonės, dirbantys ūkiuose, nes iki šiol nebuvo taisyklių, reglamentuojančių savininkų ir žmonių, dirbančių vynuogynuose, santykius. Mažai buvo žinoma, kas ten vyksta, nes ūkiai buvo uždara aplinka, kurioje žemės šeimininkas primeta savo principus.

Renkant informaciją paaiškėjo, kad moterys yra labiausiai neapsaugotos ne tik nuo išnaudojimo, bet ir nuo kitų dalykų, pavyzdžiui, seksualinio smurto, ir būtent taip moterys daugiausia užsidirba pragyvenimui. 1996 m., siekiant paremti šias darbuotojas moteris, buvo įkurta nepriklausoma nevyriausybinė organizacija „Moterys ūkiuose“.

Akivaizdu, kad panaikinus Pietų Afrikoje apartheidą juodaodžių situacija šalyje ženkliai pagerėjo. Gyvename demokratinėje šalyje, turime konstituciją, kuri užtikrina asociacijų laisvę, profesines sąjungas bei nepriklausomą spaudą. Pietų Afrika yra išsivysčiusi ir gana turtinga šalis, ypač palyginus su kitomis Afrikos šalimis. Todėl gali būti sunku suprasti, kad dar daug ką reikia keisti, kad dar labai daug sunkiai dirbančių moterų skursta, – sako Colette Solomon, projekto „Moterys ūkiuose“ direktorė.

Toli gražu dar ne idealios sąlygos

Pietų Afrikoje minimalus atlyginimas yra 25 randai per valandą, tai yra mažiau nei 4 eurai. Vis dėlto, daug moterų negauna net ir taip jau mažo minimalaus darbo užmokesčio. Daug moterų negali užsidirbti tiek, kad užtektų pagrindiniam produktų krepšeliui parduotuvėje. Be to, dėl klimato kaitos darbas vynuogynuose tampa vis sunkesnis. Darbo daugiau ir jis sunkesnis, o atlyginimas – mažesnis.

Daugelis vynuogių ūkių neturi geriamojo vandens šulinių ir tualetų. Moterų apsauga nuo fizinio ir seksualinio smurto neveikia, o buities sąlygos primityvios. Dauguma ūkio darbuotojų šeimų gyvena apgriuvusiuose namuose, be elektros ir tekančio vandens.

O kur dar sveikatos paslaugų stygius. Iki poliklinikos reikia eiti pėsčiomis, o nuėjus ilgai laukti eilėje. Praktiškai nėra galimybių dirbti kitur nei vietos vynuogynas. Pietų Afrikoje nedarbas, priklausomai nuo regiono, svyruoja nuo 30 proc. iki 60 proc.

Vynuoges renkančių moterų darbo ir gyvenimo sąlygos išlieka sunkios, pokyčiai vyksta pernelyg lėtai. Bent jau pasikeitė nedarbo išmokų tvarka, kurios išmokomos ne derliaus nuėmimo, vynuogių skynimo metu. Vietos savivaldybės darbo departamentų atstovai atvyksta užregistruoti dirbančias moteris. Anksčiau jos pačios turėjo eiti per biurus kad užregistruotų pasikeitimus, kas užtrukdavo žymiai ilgiau, tuo pačiu vėluodavo ir išmokų išmokėjimas. Be to, minimalaus atlyginimo už darbą dydis buvo įrašytas į įstatymą.

– Tai, kad minimalus darbo užmokesti yra labai žemo lygio, per žemo, kad dirbanti moteris galėtų patenkinti svarbiausius savo ir vaikų poreikius, rodo, kad dabartinė šalies vyriausybė nesistengia. Vyriausybės ministrai prisibijo konfrontuoti su darbdaviais. Taip yra ir kitose srityse. Jei ūkių savininkai neišmoka darbuotojams atlyginimo, apie galima pranešti atitinkamoms valstybės institucijoms. Bet tai toli gražu ne visada ką nors keičia. Ne viskas, kas užrašyta darbo kodekse, yra vykdoma, o tai labiausiai liūdina – pripažįsta Colette Solomon.

Per daugelį metų projektas „Moterys ūkiuose“ įgijo Pietų Afrikos visuomenėje tvirtą poziciją. Tarp priimančiųjų vykdomuosius sprendimus tikriausiai nėra nė vieno, kuris nežinotų apie projektą. Organizacija stebi politikus, kurie mėgsta pasisakyti už vynuogynų darbuotojus ir byloti apie tai, kad ir jų močiutės dirbo ūkiuose, atseit ir jie patyrė gyvenimo vynuogyne kasdienybę. Bet žodžiai dažnai taip ir lieka tik žodžiai. Vis dėl to, konsultacijose dėl naujų darbo sąlygų ir užmokesčio reglamentavimo atsižvelgiama į NVO išsakytas pastabas ir rekomendacijas. „Moterys ūkiuose“ aktyvistės nėra paliktos veikti vienos pačios sau.

Moterų įgalinimas

Pagrindinė „Moterys ūkiuose“ organizacijos veiklos idėja yra įgalinti ūkiuose dirbančias moteris. „Moterys ūkiuose“ darbuotojos susitinka su vynuogynuose dirbančiomis moterimis ir pristato joms vyriausybės siūlomus pakeitimus ir perteikia darbuotojų žodžius valstybės institucijų pareigūnams ir politikams suprantamuose pareiškimuose ir tekstuose.

Tai neabejotinai didžiausias projekto „Moterys ūkiuose“ pasiekimas: šimtų, jei ne tūkstančių moterų asmeninis pasikeitimas. Jau daugelį metų jos kentė įvairias apribojimus, nepriteklius, su kuriais buvo susitaikę ir neturėjo drąsos kovoti už savo teises. Laikui bėgant vis daugiau moterų pasikeitė, išdrįso tikėtis ir ryžosi reikalauti.

Projektas „Moterys ūkiuose“ remia moteris įvairiais būdais. Kaip antai, organizuojant protestus ir streikus. 2012 m. įvyko didelis, dvylikos savaičių streikas, kuriuo buvo pasiekta smarkiai padidinti minimalus darbo užmokestį. Deja, ne visi reikalavimai buvo įvykdyti. Žemės savininkai ir profesinės sąjungos pasiekė susitarimą neatsižvelgdamos į moterų reikalavimus. Tai yra priežastis, kodėl moterys kritiškai vertina profesinių sąjungų veiklą. Vis dėlto, moterys turi palaikyti ryšius su profsąjungomis. Siekiant ką nors išspręsti per teismą, nevyriausybinė organizacija negali pateikti ieškinio, tik profesinės sąjungos.

Nuo 2012 m. protestai vyksta mažesniu mastu, ir nors Colette Solomon pripažįsta, kad norėtų, jog didysis streikas pasikartotų, ji iškart priduria, kad streiką iniciuoti turi pačios vynuogynų darbuotojos. Projektas „Moterys ūkiuose“ iš jų nieko nereikalauja nei nurodo, kaip kovoti už pokyčius.

Vietoj to projektas padeda moterims ten, kur gali – pavyzdžiui, steigiant bendruomenės sodus. Moterys, vynuogynų darbininkės, ypač išėję į pensiją, jei tik turi žemės sklypą šalia namų, stengiasi paversti jį daržu ir sodu. Taip jos išaugina daug gero maisto. Dalį derliaus galima parduoti, bet dažnai moterys dalinasi savo išaugintomis daržovėmis su tais, kurie stokoja maisto. Pagal principą, kad turintysis turi dalintis su stokojančiais.

Vis daugiau Pietų Afrikos moterų ryžtasi siekti savo teisių ir padėti viena kitai. Pamažu formuojasi save stiprinantis sąjūdis. Šalyje daugėja moterų, kuriuos įsitraukia ir sėkmingai sprendžia bendruomenės reikalus. Tai svarbiausia, nes moterys pačios geriausiai žino, ką ir kaip daryti. Pagal mūsų principą: Nedaryk moterims to, ką jos pačios gali padaryti dėl savęs, – daro išvadą Colette Solomon.

Publikuojamas tekstas buvo sukurtas “Oxfam Germany” organizuotos kelionės dėka vykdant projektą „Mūsų maistas. Mūsų ateitis“. Lenkijos partneris projekte yra fondas „Buy Responsibly“.

Tekstą sulietuvino Julius Norvila

12/04/2023 – Remiantis preliminariais Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos EBPO (The Organisation for Economic Co-operation and Development (OECD)) surinktais preliminariais duomenimis, oficialių paramos teikėjų užsienio pagalba 2022 m. išaugo iki visų laikų aukščiausio lygio – 194 milijardų EUR (pagal USD dolerio kursą 0,951), palyginti su 177 milijardais EUR 2021 m., dėl to, kad išsivysčiusios šalys pernai ženkliai padidino paramą (1) pabėgėlių priėmimui bei (2) pagalbai Ukrainai.

 

13,6 proc. realus padidėjimas yra vienas didžiausių kada nors EBPO Paramos vystymuisi komiteto (PVK) šalių narių[1] teikiamos oficialios paramos vystymuisi (OPV) padidėjimų ir ketvirtus metus iš eilės, kai OPV pasiekė naują rekordinį lygį.

 

Šį padidėjimą visų pirma lėmė smarkiai padidėjusios išlaidos pabėgėlių priėmimui šalyse donorėse iki 27,86 milijardo EUR, arba 14,4 % OPV, palyginti su 12,12 milijardo EUR 2021 m. Atmetus šias paramos teikėjų vidaus išlaidas pabėgėliams, 2022 m. OPV, palyginti su 2021 m., realiąja verte padidėjo 4,6 %.

Kitas veiksnys, lėmęs 2022 m. padidėjimą, buvo pagalbos Ukrainai šuolis po Rusijos invazijos (2022.02.24) ir tebesitęsiančios karinės agresijos. 2022 m. OPV Ukrainai sudarė 15,3 milijardo EUR – palyginti su vos 873 milijonų EUR 2021 m., įskaitant 1,7 milijardo EUR humanitarinės pagalbos. Nors 2022 m., palyginti su ankstesniais metais, dvišalė OPV mažiausiai išsivysčiusioms šalims (MIŠ) sumažėjo 0,7 proc., svarbu pažymėti, kad 2022 m. mažiausiai išsivysčiusioms šalims skirta OPV realiąja verte padidėjo 9 proc., palyginti su 2019 m., t. y. paskutiniais metais prieš COVID pandemiją.

„COVID-19 pandemija ir Rusijos agresija prieš Ukrainą destabilizavo pasaulį, padidino pasaulinį badą ir ypač didelį skurdą, sužlugdydami dešimtmečius trukusią vystymosi pažangą besivystančiose šalyse, ypač skurdžiausiose šalyse“, – sakė EBPO generalinis sekretorius Mathiasas Cormannas. „Nenuostabu, kad šalys donorės skyrė daugiau lėšų pabėgėliams, bėgantiems nuo karo Ukrainoje, bei pagalbai Ukrainai. Svarbu tai, kad šalys donorės ketvirti metai iš eilės OPV skiria paramos daugiau nei kada nors anksčiau. Turime teikti paramą ne tik sudėtingomis dabartino meto aplinkybėms, bet ir toliau susitelkti ir spartinti pažangą siekdami ilgalaikių vystymosi tikslų, remiant visų pirma skurdžiausias pasaulio šalis.“

 

Bendra 2022 m. OPV suma sudaro 0,36 proc. PVK paramos teikėjų bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). Nors šis santykis vis dar nesiekia JT tikslo – 0,7 proc. OPV ir BNP, vis dėlto, tai yra dagiausia per 40 metų, ypač padidėjo per 2022 m.

 

Penkios PVK šalys narės – Danija, Vokietija, Liuksemburgas, Norvegija ir Švedija – 2022 m. jau pasiekė ar net viršijo 0,7 % tikslą.

 

2022 m. OPV padidėjo 26 PVK šalyse, daugeliu atvejų dėl padidėjusios paramos teikėjų išlaidoms pabėgėliams (išlaidos padarytos pabėgėlius priimančioje šalyje), o keturiose šalyse sumažėjo. Labiausiai paramą didino Lenkija (+255,6 proc.), Čekija (+167,1 proc.), Airija (+125,1 proc.), Lietuva (+121,6 proc.), Slovėnija (+48,7 proc.) ir Austrija (+36,2 proc.).

 

„Turėdami daugiau įvairių išlaidų, turime laikytis žodžio remti mažiausiai išsivysčiusias šalis, kurių daugelis yra Afrikoje“, – sakė EBPO PVK pirmininkas Carstenas Stauras. „Dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą gerokai padidėjo finansavimas pabėgėlių priėmimui paramą teikinčioe šalyse. Kai kurios šalys, be jau suplanuotų programų 2022 m., skyrė paramai daugiau lėšų“.
Iš viso OPV humanitarinė pagalba sudarė 21,2 milijardo EUR, t. y. 1 proc. daugiau nei 2021 m. VPK paramos teikėjai 2022 m. su COVID-19 susijusiai veiklai išleido 10,65 milijardo EUR, t. y. 45 % mažiau nei 2021 m. Parama vakcinomis sudarė 1,45 milijardo EUR, t. y. 74,1 proc. mažiau nei 2021 m. Atleidimo nuo skolų dotacijos, skaičiuojamos kaip OPV, buvo labai mažos ir siekė 57 mln. EUR.

OPV sudaro daugiau kaip du trečdalius mažiausiai išsivysčiusių šalių išorės finansavimo. EBPO taip pat stebi srautus iš kai kurių PVK nepriklausančių paslaugų teikėjų ir privačių fondų. Po preliminarių duomenų, kuriuos EBPO skelbia kiekvieną balandį, galutiniai statistiniai duomenys skelbiami metų pabaigoje, pateikiant išsamų geografinį ir sektorių suskirstymą. (Žr. 2021 m. OPV suskirstymą pagal “OECD.Stat” plėtros skiltį.)
Grynosios OPV apimtis didžiąja dalimi stabiliai didėjo nuo šiek tiek mažiau nei 38 milijardų EUR (2021 m. kainomis) 1960 m., t. y. pirmaisiais OPV matavimo metais. Nuo 2000 m., kai buvo susitarta dėl Tūkstantmečio vystymosi tikslų, parama realiai išaugo 160 proc., nepaisant tokių krizių kaip 2008 m. finansų krizė ir 2020 m. COVID-19 pandemija. Nuo 2015 m., kai buvo patvirtinti Darnaus Vystymosi Tikslai, grynoji OPV padidėjo 41 proc.
Nuorodos į pagalbos duomenis ir pagrindinę informaciją:

• 2022 ODA statistics  išsamiai
• Interaktyvios diagramos, kuriose rodoma ODA trends over time
• More information on ODA (įskaitant dažnai užduodamus klausimus, reikalavimus atitinkančias šalis ir visus EBPO pagalbos duomenis, įskaitant diagramas apie donorus ir gavėjus nuo 1960 m.)

 

PVK yra EBPO komitetas, kuriame dalyvauja 31 paramos teikėjas ir stebėtojas. OPV apibrėžiama kaip oficialūs, lengvatiniai finansavimo srautai, skirti besivystančių šalių ekonominiam vystymuisi ir gerovei skatinti. Grynoji OPV yra bendra OPV suma, išleista atėmus paramą gaunančių šalių paskolų pagrindinių sumų grąžinimą.   Bendradarbiaudama su daugiau nei 100 šalių, EBPO yra pasaulinis politikos forumas, skatinantis politiką, kuria siekiama išsaugoti asmens laisvę ir pagerinti ekonominę bei socialinę žmonių gerovę visame pasaulyje.

Pagal EBPO pranešimą lietuvių kalba parengė JuliusNorvila

[1] Lietuva PVK nare tapo 2022 m. birželį.

Breaking news: in 2022 Lithuanian ODA has soared to 187 M EUR, 0,28 % of GNI.
This data is already made public, with a remark it is a preliminary one, and is accessible via the link https://ltaid.urm.lt/en/official-development-assistance/statistics/140
Lithuanian ODA of 2022 is almost three times more than in previous year of 2021, 73,05 M EUR.
This is the good news. 187 M EUR does make 0,28 % of Lithuania’s GNI. The figure 0,28% comes closer to the long-standing national commitment to contribute to development cooperation 0,33% of GNI. Until now, Lithuania’s ODA have been jammed for decades at the level of 0,1% GNI, i.e., one of the bottommost and sluggish donors for global development among the EU member countries. The almost three-fold increase of ODA in 2022 is mainly due to the Ukrainian war refugee costs incurred in Lithuania. Lithuanian reported aid to Ukraine in 2021 was 2,53 M, and in 2022 — 47 M, i.e., almost 20 times more. By April 2023, there are 80 thousand Ukrainian war refugees in Lithuania.
It is estimated, that Lithuanian support for Ukraine, public and private, including military
equipment and supplies, by the mid of 2023 will reach up in total 900 million EUR.
The generosity to Ukrainians is driven by Lithuanians concern for their own wellbeing and security.
By supporting Ukrainians, Lithuanians hope to sidetrack the threat of military invasion on their own country. Their strategy of individual and family adaptation to Russian “liberators” is entrenched in transgenerational narrative and constitutes a significant element of Lithuanian identity. However, the ardent support to Ukraine is not an excuse to absolve ourselves from the global challenges and development issues. The global hybrid info war strategy is to downgrade Russia’s brutal assault against Ukraine as a regional conflict, and sanctions imposed by Western countries as their conspiracy schema to cause food shortage in the global South countries, and manipulation with food prices. Our self-indulging flattery about Lithuanian’s unique experience in reforms and expertise and being an example for EU membership aspiring countries is not just irritating but increasingly upsetting. When the hybrid war is raging on, well targeted half-truth to begrudged soul may break down political allegiances and slam doors for future partnerships in development.
Instead of spending ODA money to preaching to Ukrainians, or Georgians, it would be more
important to demonstrate our determination to take hard lesson of listening and learning.
The development cooperation policy primarily is a policy on behalf of others, who are far away and cannot demonstrate in front of the government building. Lithuania don’t have a critical study, what the nation achieved during nearly twenty years since it engaged in the development cooperation.
Julius Norvila

2023 m. kovo 16 d. įvyko renginys-diskusija „Koks galėtų būti NVO vaidmuo ilgalaikiame Ukrainos atsigavime?“ Renginį organizavo Vilniaus universiteto tarptautinių santykių politikos mokslų institutas, kartu su vyriausybės programa „Kurk Lietuvai“.

Kvietime organizatoriai akcentavo, kad Lietuvos nevyriausybinės organizacijos vykdė projektus Ukrainoje dar prieš karą ir įgyvendina reikšmingas humanitarines iniciatyvas karo metu, tačiau pageidautina, kad ateityje į šią veiklą įsitrauktų daugiau Lietuvos nevyriausybinių organizacijų.

Po Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerės Giedros Balčytės įžanginio žodžio, pranešėjos Dalia Krapavickaitė ir Viktoriya Didenko, programos „Kurk Lietuvai“ darbuotojos, apžvelgė galimybes ir iššūkius, su kuriais susiduria Lietuvos NVO, teikdamos paramą Ukrainai. Lėšų rinkimas iš plačiosios visuomenės, taip pat privatus finansavimas pagalbos ir atstatymo darbams Ukrainoje yra ambicingesnis nei biurokratiškai kontroliuojamas valstybės institucijų darbas. Olegas Šurajevas palietė lėšų rinkimų kampanijose surinktų lėšų apskaitos bei panaudojimo skaidrumo temą.

Diskusijoje, kurią moderavo Lina Strupinskienė, dalyvavo pranešėjai Mantė Makauskaitė, Vyriausybės vyresnioji patarėja tarptautinių partnerysčių klausimais; Mantas Adomėnas, Užsienio reikalų ministerijos viceministras; Arturas Žarnovskis, Centrinės rekonstrukcijos projektų valdymo agentūros vadovas ir Europos taikos priemonės programos vadovas; Milda Laužikaitė, asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė; Indrė Augutienė, Vystomojo bendradarbiavimo platformos valdybos pirmininkė.

Diskusijoje dalyvaujantys vyriausybės atstovai užsiminė, kad vyriausybė lyg ir turi lėšų, bet stokoja įdomių projektų, prie kurių įgyvendinimo galėtų prisidėti. Kaip viena iš galimų įsitraukimo sričių buvo paminėtas švietimas, tačiau įvardintas buvo mokyklų pastatų remontas. Pranešimai ir pasisakymai diskusijoje buvo skirti daugiau aptarti situaciją bendrai, paramos teikėjo įvaizdžio bei santykio su paramos gavėju klausimams, tačiau ne patirčių ar atliktų tyrimų išvadų pristatymui, nei įvardijant veikėjus, o konkretesnius klausimus apie veiklų kryptis ir veikimo būdus paliekant nuspręsti vyriausybės institucijose, kaip antai, tik ką paskelbto kvietimo teikti paraiškas Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondo lėšoms gauti tikslai ar bendro projektų finansavo galimybės. Vis dėlto, vyriausybės atstovai užsiminė, kad Lietuvos NVO nepakankamai ryžtingos veikti Ukrainoje …

2023 kovo 16 d. renginys, su dviem vyriausybės atstovais ir viceministru, reprezentatyvus ir be abejo svarbus, tačiau dviejų valandų tam tikrai per mažai. Nevyriausybinės organizacijos tikisi iš savo vyriausybės daugiau.

 Džiaugiamės, kad mūsų lydimi 6 jaunuoliai galėjo prisiliesti prie dilemų, kylančių dėl vis didesnių mūsų poreikių. Rumunijoje 2022 spalio 10-16 dienomis jaunuoliai  skaičiavosi savo asmeninius “eko pėdaskus” (https://www.footprintcalculator.org/home/en), kur daugeliu atveju arėtjome prie įžvalgos, kad mano poreikiams įgyvendinti reikia trijų tokių planetų kaip ŽEMĖ išteklių.
 

Taip pat, kartu su kitų Europos šalių jaunais asmenimis per jaunimo mainus “Go greener, the change start from yourself” mąstė ar visi iššūkiai nekyla iš vis silpnesnio širdies klausymosi, kas mūsų santykius su kitu žmogumi ir gamta daro naudos siekiančiais. Jaunuoliai dalijos, kad labai naujai nuskambėjo ir žydų filosofo Buberio mintis, kad savimi tampu tik per  lygiavertį santykį AŠ-TU su kitu. Jei tas santykis, vartotojiškas,egoistiškas, žeminanti, išnaudojantis -tokiu tampu ir aš, ir mano elgesys su aplinka. 

Dalinamės DELFI straipsniu apie mūsų visų ateičiai svarbią kovą už bioįvairovės išsaugojimą.

***

2022 m. antrą Kalėdų dieną Kanadoje, Monrealyje istoriniu susitarimu – Kunmingo ir Monrealio pasauliniu biologinės įvairovės paktu – pasibaigė COP15. Tai didžiausia per dešimtmetį biologinės įvairovės ir Žemės ekosistemų išsaugojimo konferencija, kurią organizuoja Jungtinės Tautos (JT). JT generalinis sekretorius António Guterresas sako, kad ši konferencija – tai mūsų galimybė sustabdyti planetos naikinimo orgiją.

Kuo COP15 skiriasi nuo COP27? Kokie yra pagrindiniai COP15 tikslai ir kokie esminiai visam pasauliui reikšmingi sutarimai šioje konferencijoje buvo pasiekti? SUSIJĘ STRAIPSNIAI Svarbiausi sprendimai, kuriuos pasaulio lyderiai priims COP27: vienoje srityje Lietuvai sekasi ypač gerai Netikintys tuo, kas akivaizdu ir pražūtinga: tarp tokių ir galingiausių pasaulio šalių lyderiai 1 Dėmesys biologinės įvairovės nykimui „Tvari Lietuva“ vadovė Rugilė Matusevičiūtė laidoje „Delfi rytas“ atkreipia dėmesį, kad COP27 yra kasmet vykstanti JT klimato kaitos konferencija, o COP15 yra kas keletą metų organizuojama JT biologinės įvairovės konferencija. „Tai yra du reikšmingiausi renginiai, susiję su tvarumu, klimato kaita, biologine įvairove. Jų metu susirenka pasaulio lyderiai iš 196 valstybių ir bando ieškoti sprendimų kovoje su klimato krize ir biologinės įvairovės nykimu“, – paaiškina ji. R. Matusevičiūtės teigimu, mokslininkai vis akcentuoja, kad išgyvename šeštąjį didįjį išnykimą.

„Šeštasis išnykimas yra sukeltas žmonių – žemės ūkio veiklos, pramonės, sukeliamos taršos ir kt. Dėl to, aišku, kertame miškus, naikiname vandenynus, nyksta ir mūsų gamta. Jeigu norime išspręsti dabartinę klimato krizę, gyventi sveikoje, švarioje, derlingoje ir saugioje planetoje, turime išsaugoti ir savo gyvūnus, miškus, vandenynus, kurie iš esmės yra pagrindinis įrankis kovojant su klimato kaita“, – įžvalgomis dalijasi „Tvari Lietuva“ vadovė.   Ji pabrėžia, kad miškai ir vandenynai surenka anglies dioksidą iš atmosferos ir tokiu būdu padeda spręsti klimato kaitos problemą, todėl jų išsaugojimas yra labai svarbus. Istorinis sutarimas COP15 baigėsi istoriniu įvykiu – Kunmingo ir Monrealio paktu. Tai susitarimas, kuriuo siekiama stabdyti Žemės ekosistemų naikinimą.

Europos Komisijos (EK) pranešime spaudai rašoma, kad Kunmingo ir Monrealio programoje numatyti pasauliniai tikslai ir uždaviniai, kuriais siekiama apsaugoti ir atkurti gamtą dabartinei bei būsimoms kartoms, užtikrinti tvarų jos naudojimą ir skatinti investicijas į žaliąją ekonomiką. Kartu su Paryžiaus klimato susitarimu ji sudaro sąlygas iki 2050 m. sukurti klimatui neutralų, gamtai palankų ir atsparų pasaulį. Pabrėžiama ir tai, kad Kunmingo ir Monrealio susitarimas paspartins plataus masto šios srities politiką visame pasaulyje ir sutelks biologinei įvairovei skirtą finansavimą iš visų šaltinių – tai yra 200 mlrd. dolerių per metus iki 2030 m. Juo pasaulio bendruomenė įsipareigoja imtis gamtos apsaugos ir atkūrimo bei taršos šalinimo veiksmų, pavyzdžiui, tokių, kurie yra ir Europos žaliojo susitarimo dalis. Taip bus užtikrinta, kad gamta ir toliau palaikys visuomenę, ekonomiką ir bendruomenes ateinančiais dešimtmečiais. Dėl ko sutarta? Visų pirma, Kunmingo ir Monrealio susitarime nutarta iki 2030 m. atkurti 30 proc. nualintų ekosistemų visame pasaulyje (sausumoje ir jūroje), taip pat apsaugoti 30 proc. teritorijų (sausumos, vidaus vandenų, pakrančių ir jūrų). Be to, numatyta sustabdyti žinomų rūšių nykimą ir iki 2050 m. dešimt kartų sumažinti visų rūšių (įskaitant nežinomas) išnykimo riziką bei greitį.

Taip pat sutarta iki 2030 m. bent 50 proc. sumažinti pesticidų keliamą pavojų ir į aplinką patenkančių maistinių medžiagų kiekį, sumažinti taršos riziką ir neigiamą taršos iš visų šaltinių poveikį iki biologinei įvairovei bei ekosistemų funkcijoms nekenksmingo lygio. Be to, numatyta iki 2030 m. sumažinti pasaulinį vartojimo pėdsaką, be kita ko, gerokai sumažinant perteklinį vartojimą ir atliekų susidarymą bei perpus sumažinant maisto atliekų kiekį, tvariai valdyti žemės ūkio, akvakultūros, žuvininkystės ir miškininkystės plotus bei gerokai padidinti agroekologijos ir kitų biologinei įvairovei palankių praktikų mastą.

„Ši konferencija – tai mūsų galimybė sustabdyti naikinimo orgiją.“ Antonio Guterresas „The Guardian“ publikacijoje pabrėžiama ir tai, kad konferencijos metu kone daugiausia dėmesio skirta vietos gyventojų teisėms. Šio dešimtmečio biologinės įvairovės išsaugojimo ir atkūrimo tiksluose vietos gyventojai paminėti 18 kartų, o tai aktyvistai vadina istorine pergale. Keletas mokslinių tyrimų parodė, kad vietos tautos yra geriausios gamtos saugotojos, sudarančios 5 proc. žmonijos, bet saugančios 80 proc. biologinės įvairovės Žemėje. Nuo Brazilijos iki Filipinų čiabuvių tautos patiria žmogaus teisių pažeidimus, smurtą ir žemių užgrobimus. Dokumente aiškiai įvardyta, kad jei norime imtis realių veiksmų biologinės įvairovės srityje, šį dešimtmetį vietinių gyventojų vadovaujami išsaugojimo modeliai turi tapti norma. Taip pat sutarta ir dėl aplinkai žalingos subsidijų reformos. Šiais metais atlikto tyrimo duomenimis, pasaulis kasmet išleidžia mažiausiai 1,8 mlrd. dolerių vyriausybių subsidijoms, dėl kurių naikinama laukinė gamta ir šyla klimatas. Reformų dėl aplinkai žalingų subsidijų nebuvimas buvo pagrindinė praėjusio dešimtmečio biologinės įvairovės tikslų nesėkmė. Be jau įvardytų susitarimų, pakte reikalaujama, kad vyriausybės užtikrintų, jog didelės ir tarptautinės bendrovės atskleistų savo riziką, sąsajas ir poveikį biologinei įvairovei. JT duomenimis, maždaug pusė pasaulio BVP priklauso nuo sveiko gamtos pasaulio funkcionavimo, o biologinės įvairovės nykimas sparčiai populiarėja tarp įmonių rizikos veiksnių. Kelios šalys jau rengia tvarios gamybos taisykles, taikomas įvairiems produktams – nuo palmių aliejaus iki kaučiuko. Panašu, kad po Kunmingo ir Monrealio pakto šios taisyklės bus plečiamos. „Su gamta elgiamės kaip su tualetu“ JT generalinis sekretorius A. Guterresas teigia, kad pirmadienį 3 val. ryto Monrealyje vykusioje JT biologinės įvairovės konferencijoje COP15 delegatai susitarė dėl naujos pasaulinės biologinės įvairovės strategijos.

„Ši konferencija – tai mūsų galimybė sustabdyti naikinimo orgiją. Nuo nesantaikos pereiti prie harmonijos ir imtis ambicingų veiksmų, kurių reikalauja iššūkiai. Tarptautinės korporacijos pildo savo bankų sąskaitas, tuo pat metu tuštindamos mūsų pasaulio gamtos išteklius. Ekosistemos tapo pelno vietomis. Dėl mūsų begalinio apetito nekontroliuojamam ir nevienodam ekonomikos augimui žmonija tapo masinio išnykimo ginklu. Su gamta elgiamės kaip su tualetu ir galiausiai vykdome savižudybę pagal įgaliojimą“, – COP15 atidarymo kalboje sakė A. Guterresas.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/tvarilietuva/aplinka/bandymas-stabdyti-planetos-naikinimo-orgija-priimtas-istorinis-susitarimas.d?id=92091135

 

Naujoje AidWatch ataskaitoje: Europos paramos vystymuisi reikia kur daugiau

2021 m. ES paramai vystymuisi skyrė iš viso 65,5 mlrd. eurų, o tai sudaro 43 % visos pasaulyje valstybių suteiktos paramos vystymuisi ir humanitarinei pagalbai (toliau taip pat vadinama oficialia parama vystymuisi, sutrumpintai — OPV).

Nors Europos Sąjunga (ES) ir toliau išlieka didžiausias pasaulyje vystymosi rėmėjas, pranokdama JAV, Japoniją, Jungtinę Karalystę ir Kanadą, ES parama sudaro tik 0,48 % bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP).

Lietuva paramai vystymuisi ir humanitarinei pagalbai 2021 m. skyrė iš viso 70 milijonų eurų. Didžioji paramos dalis, 55 milijonai eurų buvo perduota panaudoti tarptautinėms institucijoms. Iš visos paramai skirtos sumos, Lietuva panaudojo šeštadalį, tai yra 15 milijonų eurų.

CONCORD AidWatch

Europos NVO skėtinė organizacija CONCORD paskelbė savo naująją 2022 m. pagalbos vystymuisi stebėjimo ataskaitą, AidWatch, kurioje visų pirma nagrinėjama Europos parama kovai su pandemija. Ataskaitoje nurodoma, kuriose srityse Europos vystymosi politiką reikia tobulinti. Trumpas atsakymas: beveik visur.

2019-2020 m. žiemą pasaulyje sparčiai išplitus koronos virusui, vystomasis bendradarbiavimas daugiausia buvo reakcija į pandemiją ir tiesioginių bei netiesioginių pasekmių, susijusių su sveikatos priežiūros sistemos perkrovomis, mokyklų uždarymu, kelionių ir pagrindinių teisių apribojimais. Pavyzdžiui, Ugandoje beveik dvejus metus buvo visiškai uždarytos mokyklos. Apskritai, Jungtinių Tautų (JT) skaičiavimais, dėl pandemijos apie 90 mln. žmonių nugrimzdo į didžiulį skurdą ir padidėjo pajamų nelygybė.

Iš tiesų greitai buvo pripažintas pasaulinis pandemijos ir jos padarinių poveikis, todėl iš pradžių padidėjo išlaidos vystomajam bendradarbiavimui ir humanitarinei pagalbai. Tačiau, kaip teigiama AidWatch ataskaitoje, pandemijai progresuojant, 2021 m. oficiali parama vystymuisi sumažėjo. ES ir jos valstybės narės daugiau dėmesio skyrė ekonomikai Europoje. Pagal dažnai skelbiamą pasaulinį šūkį „Galima padaryti daug geriau“, reaguojant į koronos pasekmes turėjo būti kuriamos darnesnės, atsparesnės ir įtraukesnės visuomenės, paramą veiklai visos ES valstybės skyrė gana vangiai.

Bent kol kas ES nepavyko pasiekti savo pačios nusistatytų paramos vystymuisi finansavimo tikslų. Tik keturios šalys (Liuksemburgas, Švedija, Vokietija ir Danija) praėjusiais metais pasiekė nusistatytą tikslą — skyrė OPV ne mažiau kaip 0,7 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). Ypač smarkiai parama vystymuisi ir humanitarinei pagalbai buvo sumažinta Graikijoje (minus 27 proc.), Švedijoje (minus 18 proc.), Nyderlanduose (minus 10,5 proc.) ir Bulgarijoje (minus 6,9 proc.).

Perteklinių vakcinų dovanojimas nėra tikra parama vystymuisi

ES yra viena iš pagrindinių pasaulinių imunizacijos pastangų finansuotojų, tiekianti didelius vakcinų kiekius tarptautiniams partneriams, įskaitant, pavyzdžiui, apie 250 mln. dozių Afrikos šalims iki 2021 m. pabaigos. ES valstybės narės taip pat skyrė 2,4 mlrd. eurų tarptautiniam imunizacijos aljansui COVAX. AidWatch ataskaitoje teigiama, kad ES valstybės narės sukaupė 3,5 karto daugiau vakcinų, nei joms reikėjo. 2021 m. rugpjūtį ES jau paskelbė, kad pasiekė 70 proc. skiepijimo tikslą. Tačiau dėl to, kad buvo nupirktos beveik visos vakcinos, neturtingesnės valstybės negalėjo įsigyti pakankamo vakcinų kiekio. Galiausiai ES ir jos valstybės narės padovanojo dalį perteklinių dozių (kai kurios iš jų, tiesa, jau baigiantis jų galiojimo terminui), kurios savo ruožtu buvo deklaruojamos kaip parama vystymuisi ir įtrauktos į EBPO oficialią paramos statistiką. AidWatch ataskaitoje paaiškinama, kodėl tai nėra tikra parama.

Ataskaitoje daroma išvada, kad vienas iš šešių eurų, kuriuos ES ir jos valstybės narės nurodo kaip parama, iš tikrųjų neturėtų būti laikomas tikra parama. AidWatch ataskaitoje šios lėšos vadinamos „išpūsta parama“, ar padidinta parama vystymuisi. Palyginus su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, išaugo padidintos paramos vystymuisi dalis. Be perteklinių vakcinų dovanojimo, AidWatch ataskaitoje prie padidintos paramos priskiriamos šios išlaidų kategorijos: išlaidos pabėgėliams Europos šalyje, išlaidos studentams iš besivystančių šalių Europos šalių universitetuose, skolų ir palūkanų mokėjimai už paskolas nurašymas bei pinigai, skirti sumokėti už produktus ar paslaugas iš paramą teikiančios šalies.

Lyginant su kitomis ES šalimis, Lietuva bent iki šiol savo paramos vystymuisi labai smarkiai nedidino: 2020 m. parama buvo padidinta 7 proc. dvišalės paramos, dukart mažiau nei ES vidurkis. Tačiau nuo 2021 m. vidurio staiga išaugo pabėgėlių Lietuvoje skaičius. Priskiriant išlaidas jiems išlaikyti prie paramos vystymuisi smarkiai padidinama netikra parama. Lietuvai būtų geriau susilaikyti nuo šio blogo kitų šalių pavyzdžio tokiu būdu didinti paramos vystymuisi skaičius, nei vėliau taisyti įpročiu tapusią praktiką.

ES ir jos valstybės narės turi būti solidaresnės su pasaulio valstybėmis

Deja, šiomis aplinkybėmis darnaus vystymosi tikslų (DVT) įgyvendinimas taip pat klostosi vangiai. Po koronos pandemijos pirmą kartą per beveik 25 metus išaugo žmonių, gyvenančių itin dideliame skurde, skaičius. AidWatch ataskaitoje teigiama, kad Europos vystomajam bendradarbiavimui ir humanitarinei pagalbai ypač sunku pasiekti skurdžiausius pasaulio žmones.

Ataskaitoje teigiama, kad, žvelgiant iš vystymosi perspektyvos, patirtis kovojant su koronos pandemija rodo, kad ES šalys daugiau siekia savo interesų, o pasaulinis solidarumas yra antraeilis ir oportunistinis. Deja, panašu, kad ši patirtis kartojasi ir per dabartinę energetikos ir maisto krizę.

Dėl ES sutelktos paramos besipriešinančiai Ukrainai, Rusija smarkiai apribojo dujų paradavimą. ES šalys staiga tapo priverstos ne tik sumažinti dujų vartojimą, bet ir ieškoti naujų tiekėjų. Ironiška, bet karo prieš Ukrainą netiesioginė pasekmė — ES atsigręžia į Afriką, kurios šalys išsiderės daugiau investuoti į jų energijos gamybą, infrastruktūros plėtrą bei šalies gerovę.

 

2022 m. “AidWatch” ataskaitą galite atsisiųsti iš šios nuorodos: https://aidwatch.concordeurope.org/2022-report/

Parengė Julius Norvila

Putinizmas pilietinę visuomenę traktuoja kaip „penktąją koloną“, kuri silpnina valstybę.

ESBO (Organisation for Security and Co-operationin Europe) konferencijoje prof. Angelika Nussberger, buvusi Europos Žmogaus Teisių Teismo pirmininko pavaduotoja, pristatė ataskaitą apie Rusijos pilietinę visuomenę. Ataskaita buvo parengta kaip 1991 m. ESBO Maskvos mechanizmo, leidžiančio patikrinti, ar laikomasi įsipareigojimų pagal vadinamąjį žmogiškąjį aspektą, dalis. A.Nussberger tyrė, kas nulėmė politinių teisių ir laisvių apribojimus Rusijoje, teisinės valstybės standartus ir nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklos galimybių sąlygas. Rengiant ataskaitą, Rusija atsisakė bendradarbiauti – neatsakė į laiškus, nesudarė galimybių apsilankyti šalyje; su prof. A.Nussberger bendradarbiavo tik nepriklausomi Rusijos aktyvistai.

Prof. A.Nussberger pranešimas yra svarbus norint suprasti padėtį Rusijoje ir atsakyti į klausimą, ar yra galimybė užbaigti laikotarpį vadinamą putinizmu ir pereiti prie racionalios demokratijos principų. Tai priklausys nuo pilietinės visuomenės tvirtumo atsilaikyti bei ryžto susitelkti.

Rusijoje pilietinės visuomenės organizacijos įvardijamos „penktąja kolona“.

A.Nussberger ataskaitoje išsamiai aprašoma pokyčių raida 90-aisiais, o ypač per pastaruosius 10 metų Rusijoje. Lūžio taškas yra įvykiai Bolotnaya aikštėje Maskvoje 2012 m. Agresyvus demonstracijos išvaikymas bei dalyvių suėmimas atskleidė Rusijos Federacijos valdžios požiūrį į nepriklausomas NVO ir žiniasklaidą. Po to sekė valdžios centralizacijos viename politiniame centre procesas. Visuomenės organizacijos neteko finansinės paramos iš nepriklausomų šaltinių, ypač iš užsienio. Joms buvo nurodyta apibūdinti save kaip „užsienio agentes“, kurias kruopščiai tikrino valstybės tarnybų pareigūnai. Žodžio laisvę pradėta riboti kuriant teisės aktus, neva tai kovojant su fake news ar ekstremistiniais šūkiais, siekiant apsaugoti įslaptintą informaciją, apginti istorinę atmintį ir religinius jausmus bei uždrausti ne hetero santykių propagandą.

Rusijos valdžia įvedė taisykles, ribojančias nepriklausomos žiniasklaidos laisvę. Kai kurios žiniasklaidos priemonės buvo įvardytos nepageidaujamomis šalyje ar ekstremistinėmis. Susirinkimų įstatymas buvo pakeistas net 13 kartų, o COVID-19 tapo patogiu įvairių represijų naudojimo pateisinimu.

Ataskaitos autorė daro išvadą, kad vyriausybė pilietinę visuomenę laiko „penktąja kolona“, tai yra žmonių grupės ar organizacijos, vykdančios priešišką ir kenkėjišką veiklą valstybės viduje, taip pat slaptieji agentai, diversantai, provokatoriai ar teroristai. Toks požiūris neatitinka ESBO standartų.

Pranešimas svarbus Lietuvai

Ataskaitos skaitymas sutampa su Timothy Snyder teiginiais, išdėstytais knygos The Road to Unfreedom. 2018 m. T. Snyderis aprašė, kaip autoritarizmas grįžo į Rusiją, kokius metodus naudojo, kokią reikšmę turėjo kovos Donbase bei Krymo aneksija, kam reikėjo politinių žmogžudysčių bei kokiais būdais Putino režimas užsitikrino sau paramą ir simpatijas Vakarų šalyse. 2022-aisiais, tai yra po ketverių metų, reikalai atrodo visiškai kitaip. V. Putino bendradarbiavimas su Vakarais žlugo (tiesa, kai kuriose Vakarų šalyse jis vis dar turi rėmėjų), o represijos nukreiptos prieš visuomenės organizacijas pasidarė dar nuožmesnės. Be to, prof. A.Nussberger išsamiai paaiškina, kaip prasidėjus karui režimas dar labiau su griežtino savo veiksmus prieš pilietinę visuomenę.

Pavyzdžiui, priimti įstatymai, numatantys kriminalinę atsakomybę už bet kokią karo kritiką, areštą už demonstracijas už taiką, net jei būtų tik vieno žmogaus demonstracija.

Pranešimas svarbus ir Lietuvai. Pirma, geopolitinės padėties ir saugumo labui turėtume kruopščiai ištirti viską, kas susiję su Rusijos vidaus padėtimi. Antra, Lietuvoje bus vis daugiau žmonių iš Rusijos, ieškančių čia prieglobsčio.

Rusijos gyventojų reakcija į šalyje paskelbtą „ribotą“ mobilizaciją atskleidžia, kad daug žmonių norės išvykti iš Rusijos. Ataskaita gali būti naudinga Lietuvos institucijoms ir tarnyboms vertinant, ar asmuo, prašantis tarptautinės apsaugos, iš tikrųjų dalyvavo nepriklausomos pilietinės visuomenės veikloje. Trečia, pranešime ESBO valstybės narės raginamos teikti paramą nepriklausomoms organizacijoms iš Rusijos. Vilniuje ir Rygoje kuriasi Rusijos svarbiausių nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų biurai.

Kiek laiko truks pasipriešinimas?

Į ataskaitą turėtume pažvelgti ir iš kitos perspektyvos. Pastarojo 10 metų pokyčiai Rusijoje yra nuožmių represijų, suvaržymų, požiūrio į ir santykio su pilietine visuomene pokyčių kronika.

Lietuvoje pilietinės visuomenės organizacijos daugiausia atsirado tik nuo devyniasdešimtųjų vidurio. Per pastaruosius du dešimtmečius šių organizacijų įtaka nedidėjo. Visuomeninių tarybų prie valstybinių institucijų vaidmuo nėra būti konstruktyviu partneriu, atvirkščiai — sustiprinti vadovaujantį centrinės valdžios institucijos vaidmenį. Išskyrus sostinę, nevyriausybinių organizacijų veikla dažniausiai apsiriboja socialinėmis ar specialių grupių užimtumo organizavimo paslaugomis bei vietos bendruomenės lygio aplinkosaugos klausimais, bet tik ne konstruktyviu dialogu su savivaldybės taryba. Lietuvoje nėra įstatymų, kurie įpareigotų valstybės institucijas vadovautis subsidiarumo principu ir bendradarbiauti su visuomenės organizacijomis. Viešųjų diskusijų erdvė ir finansinės paramos šaltiniai visuomenės organizacijoms Lietuvoje yra labai skurdūs.

Per nacionalines šventes sostinės prospektu paraduojantys ultra dešinieji aktyvistai nesulaukia žmogaus teisių institucijų dėmesio nei įvertinimo. Teisė užrašyti oficialiuose dokumentuose originalią savo giminės pavardę, vaiko vardą sprendžiama pagal sovietinį piliečių skirstymą į etnines grupes, bet ne žmogaus teisių pagrindu. Lyčiai neutralios partnerystės projektas Lietuvos Respublikos Seime nesulaukia savo eilės.

Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje išaugo nauja karta, kuri naudojasi niekada anksčiau Lietuvoje neturėtomis asmens laisvėmis, kaip antai, galimybė naudotis užsienio šalių universitetų stipendijomis, karjeros užsienyje galimybėmis. Tuo pačiu atsirado „antroji“ Lietuva, žmonės, kurie turi mažai galimybių susikurti čia sau geresnį gyvenimą, kaip antai, įsigyti būstą, išauginti vaikus. Akistatoje su totalitarizmu, liberalios demokratijos principus gintų tik nedidelė visuomenės dalis.

Lietuvos politinės ir socialinės institucijos vis dar atlaiko spaudimą. Tačiau skaitant A.Nussberger ataskaitą kyla klausimas, kiek dar ilgai Lietuvoje truks šis atsparumas? Lietuvos pilietinė visuomenė su savo racionalios demokratijos organizacijomis yra įstrigusi ankstyvojo vystymosi stadijoje, tai yra jos įtaka nedidėja. Kita vertus, konservatyvios ir patriarchalinės pakraipos „šeimos gynimo“ renginiai patraukia vis daugiau atrodytų šiaip jau nuosaikių pažiūrose šalies gyventojų. Sumažėjus Europos Sąjungos bei NATO paramai ir įtakai, užsidarius karjeros ES ir NATO institucijose galimybėms, ar čia būtų paisoma liberalios demokratijos ir žmogaus teisų principų?

Prieš 10 metų, kai Bolotnaya aikštėje buvo vaikomos demonstracijos, dar galima buvo gana laisvai keliauti į Rusiją ir bendradarbiauti su nepriklausomomis socialinėmis organizacijomis. Autoritarinė valdžia palaikė normalios valstybės ir civilizuotos visuomenės įvaizdį. Dabartinėje Rusijoje įsigalėjo nauja sistema – putinizmas. Turime diskutuoti ir suprasti, kas vyksta ir Lietuvos viešoje erdvėje, bei gebėti priešintis, kad totalitarinis valdymo būdas neįsitvertinų ir pas mus.

Parengė Julius Norvila

Tesktas parengtas pagal Przełomem dla putinizmu były wydarzenia w 2012 roku. Potem już poszło

Fair trade siekia apriboti neteisingus, neetiškus bei nehumaniškus korporacijų, siekiančių maksimizuoti pelną, veiksmus besivystančiose šalyse.  Dėl nesveikos rinkos, augintojų nežinojimo ar neraštingumo, vabzdžių, ligų ar klimato sąlygų,- kavos, bananų, kakavos ir kitų plačiai naudojamų žemės ūkio produkcijos iš besivystančių kraštų augintojai gauna itin mažą atlygį, kas sąlygoja jų skurdą.

2021 m. LIETUVOJE buvo galima įsigyti net 870 Fairtrade produktų! Pavaišinkime jais savo artimuosius.