ESBO ataskaita apie Rusijos pilietinę visuomenę

salome5Putinizmas pilietinę visuomenę traktuoja kaip „penktąją koloną“, kuri silpnina valstybę.

ESBO (Organisation for Security and Co-operationin Europe) konferencijoje prof. Angelika Nussberger, buvusi Europos Žmogaus Teisių Teismo pirmininko pavaduotoja, pristatė ataskaitą apie Rusijos pilietinę visuomenę. Ataskaita buvo parengta kaip 1991 m. ESBO Maskvos mechanizmo, leidžiančio patikrinti, ar laikomasi įsipareigojimų pagal vadinamąjį žmogiškąjį aspektą, dalis. A.Nussberger tyrė, kas nulėmė politinių teisių ir laisvių apribojimus Rusijoje, teisinės valstybės standartus ir nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklos galimybių sąlygas. Rengiant ataskaitą, Rusija atsisakė bendradarbiauti – neatsakė į laiškus, nesudarė galimybių apsilankyti šalyje; su prof. A.Nussberger bendradarbiavo tik nepriklausomi Rusijos aktyvistai.

Prof. A.Nussberger pranešimas yra svarbus norint suprasti padėtį Rusijoje ir atsakyti į klausimą, ar yra galimybė užbaigti laikotarpį vadinamą putinizmu ir pereiti prie racionalios demokratijos principų. Tai priklausys nuo pilietinės visuomenės tvirtumo atsilaikyti bei ryžto susitelkti.

Rusijoje pilietinės visuomenės organizacijos įvardijamos „penktąja kolona“.

A.Nussberger ataskaitoje išsamiai aprašoma pokyčių raida 90-aisiais, o ypač per pastaruosius 10 metų Rusijoje. Lūžio taškas yra įvykiai Bolotnaya aikštėje Maskvoje 2012 m. Agresyvus demonstracijos išvaikymas bei dalyvių suėmimas atskleidė Rusijos Federacijos valdžios požiūrį į nepriklausomas NVO ir žiniasklaidą. Po to sekė valdžios centralizacijos viename politiniame centre procesas. Visuomenės organizacijos neteko finansinės paramos iš nepriklausomų šaltinių, ypač iš užsienio. Joms buvo nurodyta apibūdinti save kaip „užsienio agentes“, kurias kruopščiai tikrino valstybės tarnybų pareigūnai. Žodžio laisvę pradėta riboti kuriant teisės aktus, neva tai kovojant su fake news ar ekstremistiniais šūkiais, siekiant apsaugoti įslaptintą informaciją, apginti istorinę atmintį ir religinius jausmus bei uždrausti ne hetero santykių propagandą.

Rusijos valdžia įvedė taisykles, ribojančias nepriklausomos žiniasklaidos laisvę. Kai kurios žiniasklaidos priemonės buvo įvardytos nepageidaujamomis šalyje ar ekstremistinėmis. Susirinkimų įstatymas buvo pakeistas net 13 kartų, o COVID-19 tapo patogiu įvairių represijų naudojimo pateisinimu.

Ataskaitos autorė daro išvadą, kad vyriausybė pilietinę visuomenę laiko „penktąja kolona“, tai yra žmonių grupės ar organizacijos, vykdančios priešišką ir kenkėjišką veiklą valstybės viduje, taip pat slaptieji agentai, diversantai, provokatoriai ar teroristai. Toks požiūris neatitinka ESBO standartų.

Pranešimas svarbus Lietuvai

Ataskaitos skaitymas sutampa su Timothy Snyder teiginiais, išdėstytais knygos The Road to Unfreedom. 2018 m. T. Snyderis aprašė, kaip autoritarizmas grįžo į Rusiją, kokius metodus naudojo, kokią reikšmę turėjo kovos Donbase bei Krymo aneksija, kam reikėjo politinių žmogžudysčių bei kokiais būdais Putino režimas užsitikrino sau paramą ir simpatijas Vakarų šalyse. 2022-aisiais, tai yra po ketverių metų, reikalai atrodo visiškai kitaip. V. Putino bendradarbiavimas su Vakarais žlugo (tiesa, kai kuriose Vakarų šalyse jis vis dar turi rėmėjų), o represijos nukreiptos prieš visuomenės organizacijas pasidarė dar nuožmesnės. Be to, prof. A.Nussberger išsamiai paaiškina, kaip prasidėjus karui režimas dar labiau su griežtino savo veiksmus prieš pilietinę visuomenę.

Pavyzdžiui, priimti įstatymai, numatantys kriminalinę atsakomybę už bet kokią karo kritiką, areštą už demonstracijas už taiką, net jei būtų tik vieno žmogaus demonstracija.

Pranešimas svarbus ir Lietuvai. Pirma, geopolitinės padėties ir saugumo labui turėtume kruopščiai ištirti viską, kas susiję su Rusijos vidaus padėtimi. Antra, Lietuvoje bus vis daugiau žmonių iš Rusijos, ieškančių čia prieglobsčio.

Rusijos gyventojų reakcija į šalyje paskelbtą „ribotą“ mobilizaciją atskleidžia, kad daug žmonių norės išvykti iš Rusijos. Ataskaita gali būti naudinga Lietuvos institucijoms ir tarnyboms vertinant, ar asmuo, prašantis tarptautinės apsaugos, iš tikrųjų dalyvavo nepriklausomos pilietinės visuomenės veikloje. Trečia, pranešime ESBO valstybės narės raginamos teikti paramą nepriklausomoms organizacijoms iš Rusijos. Vilniuje ir Rygoje kuriasi Rusijos svarbiausių nepriklausomų nevyriausybinių organizacijų biurai.

Kiek laiko truks pasipriešinimas?

Į ataskaitą turėtume pažvelgti ir iš kitos perspektyvos. Pastarojo 10 metų pokyčiai Rusijoje yra nuožmių represijų, suvaržymų, požiūrio į ir santykio su pilietine visuomene pokyčių kronika.

Lietuvoje pilietinės visuomenės organizacijos daugiausia atsirado tik nuo devyniasdešimtųjų vidurio. Per pastaruosius du dešimtmečius šių organizacijų įtaka nedidėjo. Visuomeninių tarybų prie valstybinių institucijų vaidmuo nėra būti konstruktyviu partneriu, atvirkščiai — sustiprinti vadovaujantį centrinės valdžios institucijos vaidmenį. Išskyrus sostinę, nevyriausybinių organizacijų veikla dažniausiai apsiriboja socialinėmis ar specialių grupių užimtumo organizavimo paslaugomis bei vietos bendruomenės lygio aplinkosaugos klausimais, bet tik ne konstruktyviu dialogu su savivaldybės taryba. Lietuvoje nėra įstatymų, kurie įpareigotų valstybės institucijas vadovautis subsidiarumo principu ir bendradarbiauti su visuomenės organizacijomis. Viešųjų diskusijų erdvė ir finansinės paramos šaltiniai visuomenės organizacijoms Lietuvoje yra labai skurdūs.

Per nacionalines šventes sostinės prospektu paraduojantys ultra dešinieji aktyvistai nesulaukia žmogaus teisių institucijų dėmesio nei įvertinimo. Teisė užrašyti oficialiuose dokumentuose originalią savo giminės pavardę, vaiko vardą sprendžiama pagal sovietinį piliečių skirstymą į etnines grupes, bet ne žmogaus teisių pagrindu. Lyčiai neutralios partnerystės projektas Lietuvos Respublikos Seime nesulaukia savo eilės.

Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje išaugo nauja karta, kuri naudojasi niekada anksčiau Lietuvoje neturėtomis asmens laisvėmis, kaip antai, galimybė naudotis užsienio šalių universitetų stipendijomis, karjeros užsienyje galimybėmis. Tuo pačiu atsirado „antroji“ Lietuva, žmonės, kurie turi mažai galimybių susikurti čia sau geresnį gyvenimą, kaip antai, įsigyti būstą, išauginti vaikus. Akistatoje su totalitarizmu, liberalios demokratijos principus gintų tik nedidelė visuomenės dalis.

Lietuvos politinės ir socialinės institucijos vis dar atlaiko spaudimą. Tačiau skaitant A.Nussberger ataskaitą kyla klausimas, kiek dar ilgai Lietuvoje truks šis atsparumas? Lietuvos pilietinė visuomenė su savo racionalios demokratijos organizacijomis yra įstrigusi ankstyvojo vystymosi stadijoje, tai yra jos įtaka nedidėja. Kita vertus, konservatyvios ir patriarchalinės pakraipos „šeimos gynimo“ renginiai patraukia vis daugiau atrodytų šiaip jau nuosaikių pažiūrose šalies gyventojų. Sumažėjus Europos Sąjungos bei NATO paramai ir įtakai, užsidarius karjeros ES ir NATO institucijose galimybėms, ar čia būtų paisoma liberalios demokratijos ir žmogaus teisų principų?

Prieš 10 metų, kai Bolotnaya aikštėje buvo vaikomos demonstracijos, dar galima buvo gana laisvai keliauti į Rusiją ir bendradarbiauti su nepriklausomomis socialinėmis organizacijomis. Autoritarinė valdžia palaikė normalios valstybės ir civilizuotos visuomenės įvaizdį. Dabartinėje Rusijoje įsigalėjo nauja sistema – putinizmas. Turime diskutuoti ir suprasti, kas vyksta ir Lietuvos viešoje erdvėje, bei gebėti priešintis, kad totalitarinis valdymo būdas neįsitvertinų ir pas mus.

Parengė Julius Norvila

Tesktas parengtas pagal Przełomem dla putinizmu były wydarzenia w 2012 roku. Potem już poszło